Rugsėjo 15 dieną, lygiai mėnuo po rankšluosčių parodos „Auskim, sesutės, abrūsus“ atidarymo Punsko „Senojoje klebonijoje“, turėjau progą pasikalbėti su Anastazija Sidariene. Apie pačią parodą jau buvo kalbėta ne kartą, bet vis dar man pačiai norėjosi daugiau sužinoti apie abrūsus. Nueit į parodą yra viena, o girdėti pasakojimus apie konkrečius jos eksponatus, yra visai kas kita. Kadangi nei pati audžiu, nei nesu mačiusi, kaip audžiami abrūsai, važiuodama į Punską prigalvojau tiek klausimų, kad nežinojau, ar bus man į visus atsakyta. Juk pasakotojas turi atiduoti daug jėgų ir turėti nemažai kantrybės (ypač tokiems įkyriems klaustukams, kaip aš). Maždaug žinojau, kokiomis progomis būdavo audžiami abrūsai, kas ir kodėl juos dovanodavo, bet man to buvo negana. Suprantu, kad rankšluosčiai seniau puošė namus. Šiandien juos irgi puošiam įvairiausiais dalykais, kuriuos greitai galime pakeisti naujais. Dabar maždaug būna taip: Ai, prisėsiu, kažką naujo pagaminsiu, nes jau nusibodo tas pats ir tas pats. Anais, mano akimis, neskubėjimo laikais, kažin ar jau taip žmonės darė, kaip šiandien. A. Sidarienė pasakojo, kad turbūt seniau niekas negalvojo, kad „va, prisėsiu ir išausiu“. „Abrūsų audimas buvo būtinybė“, – sako moteris. Rankšluosčiai buvo naudojami kas dieną. Jie buvo labai paprasti, dažniausiai dvinyčiai ar keturnyčiai (pagaliau supratau, ką tai reiškia! Mokėčiau net perskaityt iš abrūso, iš kiek nyčių jis pagamintas). Nors kas dieną naudojamų nereikėjo puošti, moterys mėgdavo nors kokiu siuvinėjimo raštu, ženkliuku ar įaustu spalvotu siūlu papuošti. Kiek vėliau juos pradėta austi žymiai puošnesnius, kai reikėdavo papildyti kraitį ar, pavyzdžiui, piršlį apdovanoti. „Tada buvo audžiami keturnyčiai, šešianyčiai, o gal ir dar daugiau.
Vienus siūlus balindavo, o kitų ne. Buvo taip, kad vienus pabalindavo, o kitus padažydavo dažais iš alksnio ar ąžuolo žievės.“ Tos spalvos skalbiant nenudažydavo kitų audinių. Laikui bėgant nuo skalbimo galėdavo tik išblukti. „Tokius abrūsus motina dovanodavo jauniesiems rytą po pirmos nakties. Senoji namų šeimininkė paruošdavo bliūdą vandens ir atnešdavo tą gražų rankšluostį“, – pasakoja A. Sidarienė. Niekaip negalėjau suprast vieno – kaip gražus abrūsas, kuris turėjo būti namų puošmena, buvo naudojamas rankoms ir veidui nusišluostyti. Pasirodo, kad gražų rankšluostį užkabindavo ant kasdienio, žymiai prastesnio, abrūso. Rankas nusišluostydavo į tą prastesnį, po apačia pakištą rankšluostį. „Šitas būna negražus. Sušlampa, susigarankščiuoja. O svečiai mato tik tą, kuris yra ant viršaus – gražus, švarus, su papuošimais.“ Beje, papuošimais, konkrečiai pačiai užrašais abrūsus puošta tik tarpukary. Anksčiau jie buvo paprastučiai. Mūsų krašte austi rankšluosčiai skyrėsi nuo gaminamų kituose Lietuvos regionuose. Šventiniai rankšluosčiai būdavo audžiami iš geresnės kokybės plono ir minkšto siūlo su smulkiais raštais. Po to atsirado juose augalinių motyvų, bet „jau gerokai vėliau“. Abrūsuose galima pamatyti daugiausiai geometrinių figūrų. Mano akimis žiūrint, jos labai panašios į lovatiesių pagražinimus. A. Sidarienė pabrėžia, kad „lovatiesių raštais abrūsai nebuvo audžiami. Yra panašių, bet nėra identiškų. Lovatiesės audžiamos iš lino arba medvilninių metmenų. Ataudos yra vilnonės. Rankšluostis audžiamas tik iš lino – ir metmenys, ir ataudos. Vėliau austa metmenis iš medvilnės, o ataudas iš lino. Tiesiog lovatiesių ir abrūsų audimo technika buvo kitokia, todėl ir raštai skyrėsi“.
Pamačiusi, kiek nyčių reikėdavo moterims sunarstyti, kiek laiko tam skirti, kiek protiškai padirbėti prie abrūsų raštų, sunku įsivaizduoti, kada ir kaip jos suspėdavo ir namų darbus atlikti, ir pačius ranšluosčius nuausti. A. Sidarienė kalbėjo, kad įvairiais metų laikais dirbta prie audimo. Žiemą – šaltoka, tamsu, o vasarą – nelabai yra laiko. „Patį metimą reikėdavo daryt rudenį arba pavasarį, o jau pačio audimo moterys imdavosi, kada buvo laiko. Prisėsdamos. Vėlgi seniau vienuose namuose gyvendavo kelios kartos. Moterų būdavo daugiau. Viena viena padaro, kita kita.“
Atsigėrusi nemažai žinių apie audinius, panorau išmokti austi, bet pažiūrėjusi ir pasiklausiusi pasakojimų apie patį audinio gamybos procesą, supratau, kad šiam darbui, taip sakant, reikia „turėc gerų galvų“.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl