(Tęsinys)
Ieškau A. Morkaus „Vaduotojų“ iš arti“. Tai 1968 m. Vilniuje, „Gintaro“ leidykloje išleistas publicistinių, propagandinių straipsnių rinkinys. Juo Morkus Sovietų Lietuvoje labiausiai išgarsėjo. Kaip minėjau, tai pats gėdingiausias jo veikalas. Jame šmeižiama ir juodinama Amerikos lietuvių emigracija, Amerikos lietuvių tarybos (ALT) ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veikėjai.
Dėl „Vaduotojų“ teiraujuosi mokytojo ir kraštotyrininko Juozo Sigito Paransevičiaus. Jis surinko didelę knygų kolekciją. Pasak jo, ši Morkaus knyga buvo fonduose, bet dabar jos neturi, mat knygas dovanojo Punsko licėjui. Beje, mokyklai perduotų knygų sąraše „Vaduotojų“ iš arti“ nėra. Knygą aptinku Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) išeivijoje archyvo atliekamų knygų fonduose, tiksliau sakant – LKMA interneto svetainėje. Ją galima gauti kaip labdarą, užtenka parašyti. Parašiau. Atsakymo kol kas negavau.
Skaitau A. Morkaus 1970 m. Vilniuje išleistą „Laukinių Vakarų madoną“. Pati stambiausia knygos novelė „Pabėgėlė“ didesnio įspūdžio nepadaro. Komunistinės propagandos kūrinys, skirtas propagandiniams tikslams. Ir tiek. Siužetas prastas, neryžtingai sudėliotas, nepatraukiantis skaitytojo. „Paryžiaus dienraštis „Se-suar“ jau buvo rotacinėje mašinoje, kai visai netikėtai iš redakcijos atėjo įsakymas sustabdyti jo spausdinimą. Paskutinę minutę staiga redaktoriams šovė mintis pakeisti jo strimerį. (…) Nors toks redaktorių susigalvojimas galėjo suvėlinti laikraščio išleidimą, bet žinia, numatyta naujam strimeriui, jų nuomone, visai pateisino tą vėlavimą. Ji buvo aktuali, intriguojanti, sensacinga ir, svarbiausia, dar nespėjusi pasirodyti kitame laikraštyje. (…) Tą vakarą „Se-suar“ išėjo pusvalandį vėliau, bet užtat su viliojančiu, iš sprindinių raidžių sustatytu pirmojo puslapio strimeriu, kuris rėkte rėkė apie kažkokį „Nepaprastą pabėgimą“ iš Tarybų Sąjungos. (…) Žinutės sensacingumui sustiprinti pabaigoje juodavo kiek riebesniu šriftu prierašas: „Dėl nežinomų priežasčių Paryžiaus policija pabėgusios lietuvės, žymios mokslininkės pavardę laiko paslaptyje. (…) Per naktį vakarinio Paryžiaus dienraščio paskelbtą naujieną spaudos agentūros išnešiojo beveik po visą kapitalistinį pasaulį. Ne mažiau rėksningas antraštes įsidėjo taip pat ir Londono, Briuselio, Stokholmo, Niujorko, Čikagos ir pagaliau kitų pasaulinių dienraščių laikraščiai.“
Šioje novelėje Morkus stengiasi „demaskuoti“ Amerikos lietuvių politinius veikėjus. Daro tai taip primityviai ir nevykusiai, kad kritika atsisuka prieš jį patį. Morkus tamsiomis spalvomis piešia Vakarų lietuvių politinius veikėjus, aprašo jų „nešvarius“ siekius, egoizmą, karjeros ir pinigų siekimą – bent kokia kaina. Štai JAV lietuvių politikieriai klasta suvilioja Paryžiuje viešinčią Iloną Rugytę, žada ją suvesti su jos pirma didele meile – Andriūnu. Ji ne mokslininkė, bet paprasta laborantė. Paprasta, jautri, politika nesidominti mergina. Lietuvių veikėjai jau skaičiuoja, kiek Amerikos miestuose surengs susitikimų su „pabėgėle“ iš Sovietų Sąjungos, kiek parduos bilietų, kiek uždirbs, kiek pinigų pažers jiems „Vašingtono vyrai“. Nepaprastai šlykštus yra Kačkio – buvusio Lietuvos diplomato Prancūzijoje – portretas. Kačkis gyvena labai prabangiai: „Salono prabanga: paauksuotais karnizais išdekoruotos sienos, jose sukabinti solidžiais rėmais paveikslai, žaliu pliušu išmuštos kėdės, veidrodžiu tviskantis grindų parketas ir palubėje žėrintis sietynas – kažkaip iš esmės nesiderino nei su jos pabėgėliška nuotaika, nei su jos kukliais drabužiais. (…) Kačkio kabinetas ištaigingumu nenusileido salonui. Tik jame vietoj pliušo – visur buvo oda. (…) O galinėje sienoje kabojo didelis portretas, įstatytas į oda aptrauktus rėmus. Iš tų rėmų žvelgė pagyvenęs vyriškis. Jo veido bruožai labai priminė pačio šeimininko bruožus.“
Kačkiui pavergta tėvynė yra vien priedanga pasipelnyti. Už lietuvaitės suvedžiojimą Čikagos lietuvių komitetas pažadėjo jam 1000 dolerių. Jis pareikalaus iš jų dar 500 dolerių, nes „pabėgėlė“ jį kainavo daug pinigų (iš tiesų tik 20 dolerių, kuriuos sumokėjo seniui – lietuvių pulkininkui emeritui). Šlykštumo viršūnę Kačkis pasiekia seksualiai priekabiaudamas Rugytę.
Šiaip A. Morkaus „Pabėgėlė“ – labai abejotinos vertės kūrinys. Nuo jo nereikėtų pradėti pažinties su punskiečio rašytojo kūryba. Kiti apsakymai ir novelės („Laukinių Vakarų madona“, „Prancūziška novelė“, „Žmogus laiptų aikštėje“, „Krautuvininkas Tomas“, „Erdvė“, „Vokiškame traukiny“, „Susitikimas“, „Ant briaunos“ ir kt.) visai įdomūs.
Lietuvių prozininkas ir literatūros tyrinėtojas Adolfas Sprindis apie Morkaus kūrybą rašė: „Morkus rašė apie tai, kas vertė nerimti. Jo kūrybą maitino karo metų įspūdžiai, o ypač skaudžios kelionės pasauly, kraupus susidūrimas su tikrove, matyti kontrastai ir konfliktai, paties betarpiškai patirti, išgyventi. (…) Betgi didžiausio atgarsio A. Morkaus kūryboje rado socialiniai JAV kontrastai, blizgesys ir skurdas, apgaulė ir moralinis smukimas. Iš amerikoniško gyvenimo tikrovės rašytojas sėmėsi siužetinę medžiagą, tipažus, sodrius vaizdus. Šioje kūrybos dalyje pastebime dvi temų šakas: viena – „amerikietiška“, pagrįsta Amerikos gyvenimo apskritai vaizdavimu, antra – „lietuviška“, kurioje dominuoja tenykščių lietuvių, įvairiais keliais atklydusių į šį kraštą, visokių dipukų, „išvietintų asmenų“, „vaduotojų“, vaizdavimas. Žinoma, tos abi šakos glaudžiai tarpusavyje susikryžiavusios ir persipynusios.“
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl