O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’,– tai jis jūsų paklausytų.

Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko, sako: ‘Tuojau sėsk prie stalo’? Argi nesako: ‘Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi…’ Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta?

Taipogi jūs, atlikę visa, kas jums buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti’“.

---

 Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Deimantas Braziulis

Kiekvienas žmogus trokšta ką nors turėti savo gyvenime. Ir tai normalu, nes jei nieko neturėsime, tai koks gi bus mūsų gyvenimas? Ar apskritai jis tada įmanomas? Mums reikia turėti bent būtiniausių pragyvenimui reikalingų dalykų. O kaip su tikėjimu? Kiek man jo turėti, kad užtektų pragyvenimui ir pasiekti amžinybę?

Tikėjimo neįmanoma turėti kaip nuosavybės. Jei peržiūrėtumėte savo tikėjimo gyvenimą, tai pastebėtumėte, kad kažkuriam jūsų gyvenimo etape tikėjimas buvo silpnesnis, kažkur – stipresnis. Tačiau negalima tikėjimo paimti, įsidėti į savo gyvenimo sąskaitą ir jį kaupti, kad prireikus, esant gyvenime sunkumams, galėtume iš tos savo sąskaitos pasiimti gerą gabalą tikėjimo. Taip nėra.

Jėzaus mokinių noras ir jų prašymas atrodo labai logiškas ir savaime suprantamas – tvirtai tikėti. Tačiau Jėzaus atsakymas stebina. Kaip suprasti? Čia į pagalbą ateina apaštalas Paulius su savo laišku korintiečiams, ten jis rašo: Jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas (1 Kor 13,2). Iš čia matome, kad ne tikėjimo dydis yra pats svarbiausias ir visa lemiantis dalykas. Tikėjimo užtenka turėti tik kaip garstyčios grūdą (savo stulbinamu mažumu), kuris pasėjus išauga į didelį medį. Tikėjimas auga ne banko seifuose, bet kasdieniškoje meilėje.

Ir Jėzaus palyginimas ragina mus ramiai ir drąsiai eiti savo pareigas, daryti tai, ką privalome kiekvienas atlikti, vykdyti Dievo meilės misiją pasaulyje su tokiu tikėjimu, kokį turime, bet per tai, per kasdienybę ir pačius mažiausius ir kartais nereikšmingus mūsų akims ar net nepastebimus dalykus, Dievas augina mus ir mūsų tikėjimo garstyčios medelį. Tai galime pastebėti ir pal. Motinos Teresės gyvenime. Kaip žinome, neseniai išaiškėjo, kad Motinos Teresės tikėjimas buvo garstyčios grūdelio dydžio. Bet Dievas išaugino jį į didžiulį medį, ir mes visi, žiūrėdami į jos gyvenimą, esame to liudininkai. Todėl nenustebkime ir mes, jei vieną gražią dieną prieis prie mūsų nepažįstamasis ir pasakys: gera rasti užuovėją po tavo garstyčios medžiu.

Bernardinai.lt