Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinant į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė ant žemės Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave“.
Evangelija Lk 17, 11–19
Evangelijos skaitinio komentaras
Šiandien Bažnyčia sekmadieninės Eucharistijos metu skaitomoje Evangelijos pagal Luką ištraukoje kviečia mus savo vidun priimti ir Dievo Žodį išgirsti dešimties raupsuotųjų pagydymo istorijoje. „Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos.“ Išvystame Viešpatį, kuris keliauja tarp buvusios Izraelio sostinės, kuri, vieningai valstybei suskilus į Judėją ir Izraelį, buvo pastarojo politinis centras, ir mažiausiai žydiško Palestinos regiono, kuriame buvo daug kitataučių, dėl ko ši teritorija savo religinį ir kultūrinį tapatumą itin saugantiems žydams nebuvo itin artima. Tiesa, šie politiniai momentai aprašomuoju laikotarpiu jau buvo praeitis, nes Jėzaus laikais visa Palestina jau buvo okupuota Romos imperijos, tačiau dėl visais laikais visose tautose ryškaus praeities svorio dabarties atžvilgiu šie Palestinos geografiniai laukai slėpė savyje tokį turinį, iš kurio, švelniai pasakius, buvo galima tikėtis visko. Taip ir atsitinka, nes Išganytoją čia pasitinka dešimt raupsuotų vyrų. Raupsuotumas dar ir šiais laikais kai kuriuose kraštuose egzistuoja kaip itin baisi liga, tuo tarpu bibliniais laikais tai buvo didelė nelaimė, sunaikinanti žmogaus kūną ir kelianti didžiulę užkrėstumo riziką. Pagal Senojo Testamento nuostatus, raupsuotieji turėjo laikytis atokiai nuo žmonių gyvenamų vietų ir garsiai šaukti, sutikę žmones, kad juos įspėtų ir sulaikytų nuo kontaktų. Taigi Kristus susitinka tokioje gyvenimo bedugnėje atsidūrusius žmones.
Pastarieji, reikia tikėtis, žinojo, kad sutinka žymųjį pranašą, taigi kreipiasi į Jį: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų.“ Kristus, liepęs jiems pasirodyti kunigams, išpildo Senojo Testamento nuostatus, nes Mozės Įstatyme yra panaši teisinė norma pasveikusių iš tokios ligos atžvilgiu. Įvyksta išgijimas. Čia prasideda įdomybės – tik vienas sugrįžta padėkoti Viešpačiui, ir tas – samarietis, žydų akyse svetimtautis, taigi neturįs išrinktajai tautai priklausančio žmogaus statuso. Jėzus stebisi: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis.“
Pirmiausia tekste regime sergančiųjų susitikimo su Išganytoju faktą, taip pat tai, kad jie išgyja Jėzaus malonės dėka. Tai pirmasis ženklas, maitinantis mūsų tikėjimą. Kristus iš tikrųjų yra Gydytojas, Jis tikrai atėjo į šį pasaulį tam, kad išgydytų sužeistuosius, kad pakeltų tuos, kurių kūnas ir siela deformuoti. Tai Evangelijos kvietimas tiems, kuriems skauda – eikite prie Kristaus, nes Jis pažįsta jūsų žaizdas.
Dar vienas svarbus Dievo Žodžio momentas – tik vienas išgydytasis, ir dar svetimtautis, grįžta padėkoti Viešpačiui. Tai ne tik perspėjimas mums, raginantis pažvelgti į situacijas, kai nepaisant Dievo gerumo mūsų atžvilgiu, mes buvome kietaširdžiai ir egoistai, nors visų pirma būtent tai. Kiek kartų nepadėkojome už Jo padarytus stebuklus, kiek kartų dievagojomės, jog atsiversim, jei Jis suteiks tai ir tai, o galiausiai niekas nepasikeitė ar net pablogėjo mūsų dvasios gyvenime; kiek kartų nesuteikėme savo meilės tiems, kuriems labiausiai jos reikėjo, įsitikinę, jog mūsų asmeninės problemos yra svarbesnės?
Tačiau ne vien tai Biblija mums sako. Atkreipkime dėmesį i samariečio sugrįžimą. Pas Viešpatį grįžta tik svetimtautis, bažnytine terminologija kalbant, eretikas. Žinoma, šiuokart nenoriu pateisinti nei erezijų, nei jų kūrėjų. Iškraipydami autentišką tikėjimą, jie daro baisų nusikaltimą. Tačiau pažvelkime kasdieniškai. Samarietis šiandien neneigė nei Jėzaus, nei vienatinio Dievo. Jis sugrįžo padėkoti. Tuo tarpu tikratikiai, ortodoksai žydai kaip į vandenį pradingo. Ši teksto tikrovė yra rimtas ženklas mums, krikščionims, pranešantis, jog privalome žiūrėti, kaip mylime ir kaip tarnaujame, kaip iš tikrųjų liudijame savo tikėjimą ir ar pakankamai jame esama meilės. Ar netampame fariziejais, užsidarę savo įsitikinimų, nors objektyviai ir teisingų, rėmuose, vis dėlto neatveriantys savo širdies. Ar pakankamai mylime, ar autentiškai tikime? O gal mūsų tikėjimas tampa tik priedanga egoizmui, pasirodančiam tada, kai gręžiamės į Dievą tik sunkumuose, bet paliekame Jį tada, kai prireikia mūsų ištikimybės ir ištvermės? Galų gale, Evangelijos esmė yra Kristus, o Kristaus misijos esmė yra išganymas, atneštas iš meilės. Taigi kiek mūsų gyvenime ir tikėjime yra meilės?
Šie apmąstymai galiausiai yra klausimas ir apie tai, kas apskritai yra žmogus? Krikščionybė susitinka su žmogumi per Meilę, kuri sujungia Dievą ir žmogų Kristuje, o Evangelijos Naujiena yra meilės Naujiena.
Jėzus tarė jam: „Kelkis, eik. Tavo tikėjimas išgydė tave.“
Bernardinai.lt