Kelionė į Karaliaučiaus kraštą

Ši kelionė man buvo labai įdomi ir įsimintina. Kaliningrado sritis yra unikalus kraštas, kuriame susipina įvairios kultūros. Kažkada čia buvo Prūsija, kurią tiesiog prarijo Vokietija, vėliau Rusija šį kraštą atėmė iš Vokietijos. Visuose įvykiuose dalyvavo ir Lietuva. Kiekviena tauta paliko savo pėdsakus architektūroje, papročiuose. Kraštas traukia savo nesuderinamumu, unikalumu.

Kokia gi kelionė be nuotykių ir staigmenų? Vos kavos pupelės dydžio numerių apšvietimo lemputės sugebėjo sustabdyti 11 žmonių visai valandai. Ne dydis svarbiausias… Jurbarko autoservise lempučių neįveikė net specialistas. Nedegė, ir viskas. Įdomiausia, kad vėliau jos vėl švietė lyg niekur nieko.

Tilžėje (Sovetske) pervažiavus Karalienės Luizos tiltą mus pasitiko konsulas dr. Bronius Makauskas. Jautėmės laukiami ir gerbiami. Sėdome į automobilius ir konsulo lydimi atsidūrėme Ragainėje (Nemane), kur, kaip manoma, palaidotas ypač svarbus Lietuvai žmogus – Martynas Mažvydas. Vaizdas buvo niūrokas. Prie bažnyčios mėtėsi apipuvusi žuvies galva, prie memorialinės lentos M. Mažvydui – stiprus šlapimo dvokas. Tačiau lietuvių bendruomenės moterys gebėjo šypsotis. Jos nepraranda vilties gauti valdžios finansavimą ir pagaliau sutvarkyti šią svarbią istorinę vietą.

Vėliau aplankėme Tilžės istorijos muziejų, pasivaikščiojome po miestą ir gėrėme arbatą konsulate. Gan nejauku buvo matyti karinės ginkluotės parodą visai arti pasienio posto. Keletas tankų, raketų sistemų, pabūklų ir karinis sraigtasparnis. Beje, visi pabūklai simboliškai atstatyti į Lietuvą…

Jau gerokai vėluodami išvykome į Įsrutį (Černiachovską), kur mūsų laukė instituto dėstytojai ir studentai. Tuomet kiaulystes pradėjo krėsti navigacija. Vis liepė sukti į dešinę, net kai į ją vedė tik… geležinkelio bėgiai. Bet pasitelkę senuosius, popierinius žemėlapius apsukome aplink Tilžę garbės ratą ir pagaliau pasileidome geru keliu.

Černiachovsko institute mus sutiko tarsi seniai matytus, mylimus giminaičius. Nuo tiek nuoširdžių šypsenų išgaravo visas kelionės nuovargis. Maloniai pabendravome, išgėrėme arbatos, susipažinome su aktyviausiais studentais. Ypatinga buvo Aleksandra. Aktyvi ir šauni, puikus pavyzdys visiems studentams. Su vietine gide aplankėme Barklajaus de Tolio (Barclay de Tolly) širdies kapą ir remontuojamą Černiachovsko pilį. Vakare pasivaikščiojome po miestą, kuris, beje, visai europietiškas, pavakarieniavome puikiame restorane.

Šeštadienio rytą, padėkoję už svetingumą ir nakvynę, išvažiuojame į Karaliaučių (prūs. Twangste, vok. Königsberg, rus. Kaliningrad). Pakeliui uždegame žvakutę Herkaus Manto (Didžiojo prūsų sukilimo vado) žūties vietoje.

Vos atvykus į Karaliaučių, sustabdė policija, tačiau patikrinusi dokumentus mielai suvedė Imanuelio Kanto salos adresą į navigaciją ir palinkėjo gero kelio. Karaliaučiaus katedra ir aplinka tikrai maloniai nustebina. Visur švara ir tvarka, pilna turistų ir keletas fotogeniškų benamių šunų. Jie taikūs, nors ir keistoka, kad juos toleruoja miesto valdžia. Pasivaikščiojome krantine, nusifotografavome ant pakeliamojo tilto ir išvykome prie Soboro. Ten, centrinėje aikštėje, stebėjome nedidelį paradą su skambiu maršu, aplankėme mažąją koplyčią, kadangi dėl parado Soboras buvo uždarytas. Pasivaikščiojome po 7 aukštų modernų „Akropolį“, skruzdėlyną primenantį turgų ir parduotuves. Po pietų palikome šurmuliuojantį miestą ir atvažiavome į Gumbinę (Gusevą).

Gumbinėje aplankėme Kristijono Donelaičio biustą su „Metų laikais“ (jis gimė šiame rajone, gyveno ir mirė Tolminkiemyje) ir išvažiavome į Lazdynėlius. Čia rašytojas gimęs. Donelaičio draugijos dėka paminklas prižiūrimas, auga gėlės ir ąžuoliukai. Tik buvusi Donelaičio sodyba, tai didžiulis piktžolių ir krūmų sąžalynas.

Ir vėl kelias driekėsi pirmyn. Pradėjo lyti ir tarsi padėka danguje pasirodė dviguba vaivorykštė. Mes lėkėme tiesiai į jos arką. Netrukus pasiekėme Tolminkiemį, vietą, kur dirbo ir kūrė K. Donelaitis, vienas svarbiausių lietuvybės puoselėtojų. Tolminkiemyje viskas tvarkoma ir remontuojama. Ir aplinka, ir bažnyčia su aukštu bokštu. Aplankėme muziejų su daugybe prisiminimų apie šį didį poetą. Bažnyčios rūsyje, kriptoje, kur palaidotas K. Donelaitis, uždegėme atminimo ir pagarbos žvakę. Jau leidžiantis saulei užlipome į bokšto viršūnę ir gėrėjomės nuostabiu kraštovaizdžiu, nutviekstu auksinio saulėlydžio.

Taip mūsų kelionė ir baigėsi. Sėkmingai kirtome sieną ir grįžome namo.

Kalvarijos literatų klubo „Rasa“ pirmininkas Šarūnas Sejūnas, punskas.pl