Kapstydamasi kas kiek laiko praeity, pradėjau galvoti, kad jau nieko naujo neatrasiu. Kiekvieną kartą nukeliaudama į XX a. pirmąją pusę atsidurdavau prie žvyrkelio, vedančio į medine tvora aptvertą kiemą, kur stovėdavo medinė trobelė. Toje trobelėje visada prie ratelio, staklių ar mezgimo siūlų pasilenkusi rymodavo motina. Aplink ją tyloje tupėjo vaikai, o šalia jų prie stalo sėdėjo tvirtą kumštį suspaudęs tėvas. Vaikai augdavo pagal tėvo žodį, bręsdavo motinos rankų darbų kantrybės paragavę. Galvojau, kad toks šeimos vaizdas lydėjo kiekvieną mano, tavo ir jūsų močiutės, dziedulio ar tėtės ir mamos prisiminimus. Nemaniau, kad kada nors pažinsiu kitokį praeities paveikslą. Keistai kitokį paveikslą.
Tai buvo lapkričio 15 dienos vakarą. Kaip paprastai atsisėdus su viena bobute bandžiau atidaryti jos prisiminimų stalčius. Pridursiu, kad su ta bobute esu kalbėjusi gal kokį šimtą kartų, bet niekaip nebuvo progos pasižvalgyti po jos praeitį. O gal tik tą vakarą buvau pasiruošusi kantriai jos išklausyti? Dažniausiai senolėms užtenka užduoti vieną ar du klausimus, kad nesustojamai šnekėtų per mažiausiai dvi sočias valandas. Po kiekvieno tokio apsilankymo parkeliaudavau namo su pilna galva informacijos. Šį kartą buvo visiškai kitaip. Klausimas sekė klausimą. Trumpi, vis iš naujo pradedami iš kito galo. Nelengva kalbėtis su bobute, kurios akyse matyti užrakintą praeitį. Bandai ieškoti rakto, kad tik ją atsirakintum. Kodėl vienos spynos lengvai, o kitos sunkiai atrakinamos? Todėl, kad jos ypatingai kitokios. O kitoniškumui atverti ir pažinti reikia pasiruošimo, supratimo ir pasitikėjimo.
Pamaži žengdama paskui bobutę į jos ankstyvąją vaikystę, supratau, kad nematau tradicinio kaimo vaizdo. Jis yra, bet susiliejęs. Miglose stovi namas. Negaliu apibūdinti, kaip jis atrodo. Viskas miglota. Miglota visa kaimo aplinka. Susipažįstu su jos motinos skausmo pervertomis akimis. Šalia motinos stovi dvi mažos mergaitės. Tėvas pasirodo tik trumpam. Šmėsteli pro lauko durų slenkstį. Išeina ir niekada nebegrįžta. Jis žūsta savo kaime nuo lenkų kareivio kulkos. Bobutė atsisuka į mane stiklinėmis akimis. Suprantu, kad nuo tos dienos jos gyvenimas pasikeičia. Motinai sunku išauginti dvi dukreles. Vyriausia, ketverių metukų mergaitė vieną žiemą pagyvena pas dėdę Lietuvoje. Po to grįžta į šį kraštą ir dešimt metų mindo svetimo kaimo lauko takus. Mergaitė neparagauja mokslo. Jos niekas nenuveda į mokyklą, nesidomi ja, nežino, kad ji jaučia meilę skaičiams. Visą vaikystę gano gyvulius, dirba ūkio darbus. Tik paauglystėje sugrįžta į gimtuosius namus, kuriuose pati išmoksta skaityti, rašyti, megzti, austi, siuvinėti, siūti. Niekas jos nieko nemokina, nes aplink ją nieko nėra, kas galėtų ko nors išmokyti. Ji viena. Žino, kad tik pati savimi gali pasitikėti ir tik savo kantrybe pasiekti viską, kas ją gyvenime traukia. Ar galima išmokti megzti, nežinant net nuo ko pradėti? Galima. Ši bobutė net lietuviškai rašyti ir skaityti išmoksta be niekieno pagalbos. Pati to norėjo. Pati tai pasiekė. Užaugusi įsimylėjo, ištekėjo, susilaukė vaikų. Gerą vyrą turėjo. Buvo jos atrama, kuria visada galėjo pasitikėti. Gyvenimas buvo sunkus, bet vyras, kaip ir ji pati, tvirtai žengė per gyvenimą, tikėdamas pasiekti širdies troškimus.
Išeiname iš rūko. Keistas jausmas nematyti ryškios praeities. Viskas paskendę rūke. Manau, kad tą rūką tik aš matau. Tikriausiai todėl, kad įžengiau į patį sudėtingiausią gyvenimo pasakojimą, kurio anksčiau neteko pažinti. Sugrįžtu namo ne su begale žinių, bet su sunkiu rūku galvoje. Jaučiu, kad už jo yra kažkas svarbaus, ko neįstengiu perskaityti. Gal už jo slepiasi mūsų visų gyvenimai, į kuriuos ieškome tinkamo kelio? Juk nematome ateities, nežinome, kaip atrodys mūsų namai, kuriuose praleisime visą likusią kelionę. Gal rūkas išsisklaidys tik tada, kai pasensime ir galėsime atverti ryškų savo gyvenimo žemėlapį? Gal tai ženklas, kad visi turime nuosavą spyną prieš akis, kuri rakina pasaulį, kokį tik mes patys galime susikurti tikslų vedami? Gal.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl