(Tęsinys)
1944 m. per pusį balandzo, per vėlyvas Velykas, nuvėjom da in Lazdzijų bažnyčų ir po to parėjom namo in Rimkažarus. Namie močutė gerai tvarkėsi, buvo arkliai, karvės prižūrėtos. Darbuose padėjo jos duktė, o iš Krasnavo valsčo vokietys buvo paskyris in mūs gaspadarkų darban tokį darbinykų senesnį, Lapkauskų – bernu, o mergu Balytų Onų. Da mūs namuose, kol grįžom, tai gyveno Lažaunykai, ir an mūs tvarto gyveno toki lenkai nuog Kolietnyko.
Isitekom, alia kad mūs nenorėj, kad būtum, ba buvo atėjis folksdoičų pulkas iš Vidugirų, tėvu ir kiciem liepė važuoc atgal in Lietuvų ir negrįžc. Mani nuvarė apkasų kasc Lazdzijuose. Tai 15 km iš Rimkažarų in Lazdzijus ėjau. Bet ilgai nepakasėjau, kap papuolė proga, pabėgau in Burbiškius pas Zdanavičus (pas tetų – savo tėvo sasarį). Sikorskų pakrantėj išsikasiau bunkerį ir tep kavojomės keliese.
Cik kap aprimo, tadu cik apie pusį liepos pargrįžom namo ir tėvas, ir aš. Nežinojom, už ko griebcis. Šienai buvo peraugį, javai čėsas kirsc. Nor nieko neparsivežėm iš Lietuvos, alia buvo lašinių močutės ir mano mamos prisūdzytų, duonos prikepta, tėvas dar pasiėmė šnapso ir nuvėjo pas rusus in Galinius pagalbos prašyc. Tai kap atvažavo su arklini pjaunamu, tai išsyk nupjovė visas pievas.
Buvo ir paskui neramu, ba užpuldzinėjo tokios bandos ir ėmė, ko jiem raikėjo. Alia prieš juos neprišoko niekas, ba fait – ir nėr tavį…
Per repatriacijų cik močutė ir tetukė liko namų pilniavoc. Ir gerai, kad buvo likį, tai išpilniavojo nor. Kiciem raikėj nuog nulio pradėc arba ir namo negalėj inaic, in savus namus paraic, ba kici jau gyveno ir neinsilaido.
Tėvas mūs cik vėliau statėsi iš molio. Suara laukų, privežam molio, mynkė arkliu su ilgais ruginiais šaudais pavasarin, pjaustėm šmotus ir dėjom an akmenų fundamento, bruzguliu lygino molines sienas. Apdengc irgi pacys mokėjom. Tėvas išbeigimų mokėjo – kad lietus neinlytų, tai iš šaudų kūliukų kraigų išraitoja an kraigo. Gerai pamenu, kad tėvas 1969 m. da šaudzinį stogų dengė gerais ruginiais šaudais. O paskui jau skiedriniai daugiau, kol visai blėciniai inėjo, ternitas. Darė ožus iš tokių kap štakietų, kų perskėlį šakų tvoras tvėrė. Tai drūtesnių šakų darė ožus, an jų kokių lantų ir jau aukščau siekė. Tai kopėcas iš šatrukių, po šatru dengė. Turėjo nagus. Da Smalėnuose yra jo dengtas stogas su čytu. Svirno būdavo daug išlaista pastogės, iki dzviejų metrų. Tai po pastogi sukara medzines akėcas. Žinau aš da tas akėcas tokias su medziniais dancimi, bamblys akėjau. Cies kampu užkabytas arklys traukė tas akėcas ir tep akėjosi. Da pamenu, kap Leonavičus niemka turėj medzinį plūgų. Seniau ty cik paviršum suara an pora sieksnių, ir jau užteko. Buvo madoj razginės, raikalyngos parnešc šienu arba šaudam iš kluono tvartan. Iš šakos su inaugusiu kitu šaku išpjauna krūkucį. Tai tokias krūkucis medzinis iš šakos pritraukioja arkliam gražaus šienuko iš šalinės, tai sakė, gerau suėda. Aš irgi mylėjau arklius ir vis po ketvertų laikiau, daugiausia sartūs buvo, ilgais karcais šviesiais. Vandenio iš šūlnio raikėj pritraukc. Ir nėščais kol prineša vandenio viedrais iš šūlnio… Ir gerc buvo, ir prauscis, in virimų ir kiaulėm, karvėm, arkliam gyrdzyc.
Tai va buvo šaudziniai stogai, baisiai visur degė tankiai, nu ba jei cik užkrito papiroso, tuoj liepsna ir ugnis, ir nebuvo rodos. Gerai, kap paskui sumisno skiedrom dengc stogus, tai ne tep vėjas ir garniai pešojo ir ilgiau laikė, ir jau tep tankiai nedegė, ir ilgiau neraikėj mainyc šviežu stogu. Buvo speciali mašina, kap šiečkarnia paima pusė kulbės ir cik čaukšč – in skiedras skėlė. Skiedras iš drabulės, kvajos skaldė, da alksnio, cik kų nupjauci turėj būc, kad neapdzūvį.
Buvo Melnyčėlės kaimas, nuo malūno pavadzytas, katrį vadzino melnyčiu. Medzinis tas malūnas irgi sudegė. Kaimų prijungė prieg Klevų, alia da pamenam, kur tai buvo ir kode tep vadzino. Melnyčėlės upė aj iš Kilčėnų ažaro in Marichų. Dabar, kur Zablackai Klevuose gyvena, tai ty seniau Melnyčėlė vadzyta, da netoli jų žinomas muzikantas Mociejukas Ramanauskų gyveno, tai buvo Melnyčėlės kaimas. Po karo liko prijungtas prie Klevų. Apie Mociejukų tai vieni kiciem vis pasakojo, kad stebuklingai išsigelbėjo, kap per karų jį pašovė. Paskui priėjį vokiecai misno – dašaus. O jo kytro būta. Pats pasakojo paskui savo kaimi: kap priėjo, tai jis, nabagas (ir tep, sako, smercis) apsimetė negyvas, insitempė kap štivnas ir nekrutėjo, nedūsavo, tai cik priėjį paspyrė ir nuvėj. Tep likosi. Jis buvo luošas.
Seniau ty kap žmonės turėj kadu ir susiveic, ir šnekterc, ir pasibūc, pabaic. Gi visur pėsci. Ir spėjo darbus padaryc, ir da pabūc vieni su kitais. O dar išaik iš trobos, tai cik sliedai šaimynos atvėsį. Mašinom visur, ir da skubinas… Navet in Sainus pėsci ėjom ir spėjom in mišas, ir visur, vakarais in vakarėlius pėsci arba kap žiemų, tai rogutėm. Nu jau in kaimų tai nėr ko ir sakyc, kad pėsci – takuciais trumpinom kelių, kad neic aplinkui. In bažnyčų niekadu neaplaidom. Sodzun mažu kas ir sako: „Ko tas visur pėscas arba dzviracu?“ O man tep gerai. Ir oro, ir gamtos, ir tai tų, tai tų suscikc gerai. Ko ca skubycis? Tai aplankau da savo metų draugus. Jau mažai jų turu. Tai ankscau vasarų in Lazdzijus nuvažuoju dzviracu. Nevierina daugis, kap pasakoju, kad pamenu, kap pyrmų sykį autobusu važavau iš Galinių in Lazdzijus, kap buvom per karų išvažavį. Tai kici bijojos, man tai ty nieko nesidarė. Žmonės nebuvo matį, regėjį autobuso, tai sulipo. O kap grįžom po kari, tai jau teko iš Suvalkų medzinian autobusi važuoc, tai už drungucų laikėmės. Daug žmonių kap silkių buvo, tai kap išlipom, tai cik garavo… Dzievaži, bijojos žmonės, alia paskui priprato.
Sykį su kaimynu Broniu Karneckų prieš Gramnyčas in traukinį ėjom, tai irgi trumpinom takais kelių per Bokšus in Anavo stotį. Tai ciesiai trumpiau ėjom per Pelalius ir Agurkių upelį. Upelė išsiliejus, tai kamašus nusiavį, basi perbridom.
Taikėsi ir žuvų pasigauc. Pirmiau ty kap jų buvo. Kap ravais, tai ateina in pabalius, ir kap išsilieja vanduoj iš dūrpinių, tai ne cik karosų, alia ir ščupokas pasitaiko vienas kitas iššokis iš vandenio arba varnų apkapotas, tai cik rinkis. O paskui jau nebuvo tep. Va da kap kol nemelioruotos balos, tankiai vanduoj užliedavo pabalius, tai čarpokų prisdarom iš kanapių (nedrūci – kap ilgiau vandenin pastovėj, tai sutrūkinėja, supūsta). Mūs Jonabalė siekė daržus, tai radom žuvų atplaukusių.
Viskas mainosi. Va ir žiemos nėr kap seniau. Sakau, tegu mainosi orai, tegu ir žmonės… Bile žmogus su žmogu suveitų ir gražai sugyventų, nepavydėtų ir vienas kito paškadavotų. Visokių yra: vienas tau sustos, paklaus, ar nereikėtų pavėžėc, o kitų stabdzyk nestabdis, lakia kap akis išdegis… Ciek to. Rodos, pakeliui, kas gi jam pavėžėc, alia ne. O tas biednesnis visadu suspės, visadu jam užteks ir pavėžės…
Da tuomsyk pats savim pasirūpinu ir Dzievu dėkui, kad tep toliau. Niekam nieko nepavydėjau ir menkesnio paškadavojau, mažu ir man pacam užtai langviau gyvenc ir sanatvė nebaisi… Da amžinybė apsibrys, tode nepasėdzu vietoj, tai ainu, tai ainu. Da be lazdukės, be krūkuco. Nor metai lankia prieg žamės, alia vis da kiek nor apsieisiu, da spėsiu priprasc ir prie krūkuco. Sako kaimynas – laikykimės, tai ir laikomės, kol galim.
Papasakojo Genius Latvys*
Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl
* Genius Latvys prisidėjęs prie lietuviškų mišių Seinuose atgavimo. Jis su žmona Janina ir vaikais nuolat važiavo į Seinų bažnyčią ir su kitais meldėsi, kad būtų lietuviškos pamaldos. Ir dabar jis dalyvauja mišiose, maldos grupėje, šventkelionėse.