(Tęsinys)
S. Kymantaitė-Čiurlionienė buvo labai išsilavinusi moteris, mokėjo lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbas. 1935 m. Vytauto Didžiojo universitetas ją komandiravo į Vakarų Europą pasižiūrėti ir susipažinti su gimtosios kalbos ir literatūros mokymu tų šalių mokyklose. Teko pabuvoti Šveicarijoje – Bazelyje, Berne, Ženevoje; Prancūzijoje – Lijone; Lenkijoje – Torunėje, Varšuvoje, Krokuvoje ir ten įgyti vertingos pedagoginės patirties. Ji rinko medžiagą, skirtą lietuvių kalbos ir literatūros dėstymo metodikai, buvo pradėjusi ją rašyti ir tikėjosi išleisti. Vylėsi, kad tas darbas būsiąs pagrindas cenzo, leidžiančio dirbti aukštojoje mokykloje. Bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sugriovė visus planus.
Šalia intensyvios pedagoginės veiklos, S. Kymantaitė-Čiurlionienė aktyviai dalyvavo ir visuomenės gyvenime. Ji buvo vienintelė lietuvė moteris, dalyvavusi Lietuvos Vyriausybės delegacijoje Tautų Sąjungoje. Tautų Sąjungos posėdžiuose dalyvavo 1929–1931 ir 1935–1938 metais. Dalyvavo tarptautiniuose moterų suvažiavimuose. 1930–1936 m. buvo vyriausioji Lietuvos skaučių vadovė.
S. Kymantaitės-Čiurlionienės namuose Žemaičių gatvėje vykdavo garsieji kalbos šeštadieniai, dar vadinami Čiurlionienės šeštadieniais, kur susiburdavo poetai, rašytojai, literatai, lituanistai. Iš tų Čiurlionienės šeštadienių išaugo žurnalas „Gimtoji kalba“ (1933–1941), kurį 1933–1934 m. redagavo pati S. Kymantaitė-Čiurlionienė.
Mokslininkė daug straipsnių įvairiomis švietimo ir kultūros temomis publikavo tarpukario periodikoje. Jai rūpėjo tautos auklėjimo problemos, kaip išauklėti jaunimą, kuriuo valstybė galėtų remtis, pasitikėti. Straipsnyje „Apie tautos auklėjimą“ („Švietimo darbas“. 1922. Nr. 12. p. 502–503) autorė vaizduoja realų tautos kultūrinimo procesą: Kiekviena epocha turi savo veidą, savo idealus, savo vadus. Jeigu viduramžiuose vadovaujančiuoju luomu buvo kunigija ir karingoji bajorija, tai mūsų laikais, jau nuo devynioliktojo amžiaus pirmosios pusės, gyvenimą veda inteligentija. Ji jam duoda kryptį, spalvą, toną, ji dirba mokslui, kuria meną, ji kovoja dėl idėjų, moko plačią visuomenę per spaudą – ji vadovauja gyvenimui.
Lietuvių gyvenime ypač aiškūs inteligentijos nuopelnai, kaip ir kitose tautose, kurios yra gyvenusios atbudimo-atsikėlimo dienas, <…>. Pas mus, sulyginus su kitais, dar toks skirtumas, kad mūsų inteligentija kilusi ne iš aukštesniųjų, pasiturinčiųjų luomų, bet iš valstiečių ir, mokslą eidama, turėjo semtis kultūros kur pakliuvo, atsidurdama įvairiose įtakose, ir turėdavo visas jėgas įtempusi savo prityrimu vadovautis <…>. Mūsų inteligentiją auklėjo svetima priešo-vergėjo mokykla. Tos mokyklos uždavinys buvo ant savo kurpalio ištempti jaunuomenės dvasią, įpilti jai į širdį savos sulties, gaminti ištikimų carui tarnų, – ir kaip visa tai nepasisekė jai – rusų mokyklai! Apsigynimo instinktas šnibždėjo nepasitikėjimo perspėjimų. Gilumoj glūdinti tautos dvasios kibirkštėlė, mažiausiai progai atsitikus, mažiausiam žadinimo žodžiui suskambėjus, jau liepsnojo. Ir jaunimas, ieškodamas užuovėjos nuo mokyklos – pamotės-raganos, būrėsi į kuopeles, kūrė lavinimosi draugijėles, kame, kaip mokėdami, tą liepsnelę kurstė; buvo tai darbas katakombose savo dvasiai gaivinti.
Gražus įvykis mūsų tautoje – atsiradimas lyg visai savaime inteligentijos, bet nenormalus, t. y. atsiradęs ne palengva, ne išsivystęs iš tautos branduolio, bet lyg staiga audros karščio pripildyta atmosfera liepė nokti ir bręsti ūmai ir kovoti dėl savo gyvybės įvairiais būdais <…>. [4] Tai tik trupinėlis minčių ilgo straipsnio…
Kitame straipsnyje, rašydama apie auklėjamuosius mokyklos uždavinius, autorė pabrėžia mokymo ir auklėjimo ryšį. Teigia, kad mokykla privalo žmogų kultūrinti. Išorinius kultūringos visuomenės požymius, kaip punktualumas, mandagumas, susivaldymas, pareigingumas, ir panašias savybes sieti su vidine kultūra.
Susilpnėjus sveikatai, 1938 m. S. Kymantaitė-Čiurlionienė pasitraukė iš pedagoginės praktikos, bet visą likusį gyvenimą ji nenutraukė ryšių su jaunimu, nuolat lankėsi vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, skaitydavo paskaitas, bendraudavo su pedagogais aptariant iškilusias problemas, dalindavosi savo patirtimi apie atsakingą rašytojos darbą. Jos giliu įsitikinimu, tik žmogaus didelė vidinė kultūra ir erudicija yra tvirtas pamatas kovoje už šviesesnę ateitį. Visada buvo dvasinio grožio šalininkė ir propaguotoja…
Rašytojos S. Kymantaitės-Čiurlionienės reikšmingiausią kūrybos dalį sudaro dramaturgija. Paminėtini kūriniai: satyrinė komedija „Pinigėliai“ (1918), komedijos „Vilos puošmena“ (1932), „Didžioji mugė“ (1939), dramos „Kuprotas oželis“ (1919), „Aušros sūnūs“ (1923), apysaka „Šventmarė“ (1937), poemos „Giria žalioji“, „Mūsų jauja“, „Vaiva“ (1918), pjesė-pasaka „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ (1931) ir kiti.
Už nuopelnus Lietuvai 1927 m. apdovanota Vyties kryžiaus 2-os rūšies 3-iojo laipsnio ordinu.
Esu įsitikinusi ir nuolatos kartoju, kad tik gerbdami savo tautos istorinę atmintį – žmones, dirbusius ir daug nuveikusius lietuvių tautinės kultūros ir švietimo srityje – kuriame savo kartos ateitį…
Jūratė Jagminienė, punskas.pl
[4] Čiurlionienė (Kymantaitė) S. Apie tautos auklėjimą, Švietimo darbas, 1922, nr. 12, p. 502–503.