Piemenys nusiskubino į Betliejų ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip buvo jiems paskelbta.
Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.
Evangelija Lk 2, 16–21
Evangelijos skaitinį komentuoja Renata Vanagaitė SSC
Šios dienos Evangeliją liudija piemenys, jiems skirtas pagrindinis pasakotojo vaidmuo: jie pirmieji pasitiko Dievo Sūnų. Žemo ir vargingo visuomenės sluoksnio atstovai. Tie, kurie galbūt savo gyvenime nėra matę ir patyrę didingų dalykų. Tie, kurių kasdienybė – klajoti, prižiūrint bandas, šalti, alkti ir galbūt daugiau nieko ypatingo iš gyvenimo nesitikėti. Tačiau čia, kur niekas nesitiki ir nelaukia, atsitinka didžiausi dalykai žemės istorijoje, kai peržengiami gamtos dėsniai, ir dieviškoji gija įsiuvama į žmonijos audeklą. Piemenys – tie, kurių niekas nekviečia į vestuves bei kitas iškilmes – jie išrinkti dalyvauti Kilmingiausiojo Kūdikio Sutikimo šventėje. Scenarijus tolimas ne tik realybės, bet net ir pasakų siužetams.
Čia viskas verčiasi aukštyn kojom. Karalius gimsta niekieno nežinomas šieno ėdžiose. Galvijų oloje, prieblandoje ir šaltyje, Dievo Sūnelis pirmą kartą įkvepia žemės oro ir pravirksta.
Ir šiandien, praėjus dviem tūkstančiams metų, beveik niekas nepasikeitė: anąsyk niekam nereikėjo mažojo Karaliaus, jam neatsirado vietos užeigoje, šiandien Jam nėra vietos Europos šalyse, Jo vardas nepageidautinas, Jo saviškiai nemylimi. Tam tikra prasme visi mes, krikščionys, esam tie piemenys – žemesnysis sluoksnis – nepopuliarus, nemadingas, atsibodęs, tačiau jei turim stiprų ryšį su Jėzumi Kristumi, Jis veikia per mus – per Jo tarnus, taip, kaip ir prieš du tūkstančius metų. Tada ir šis piemenų liudijimas užkabindavo širdis, kaip rašoma Evangelijoje: „išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį, o visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu“. Stebėjosi jų pasakojimu, nes tai nebuvo tušti žodžiai ar pasakojamas sapnas, žmonės iš jų veidų, iš jų akių matė, kaip viskas tikra ir stipru.
Kaip rašo Evangelija, „piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta“.Tolesnis jų gyvenimas mums nežinomas. Tačiau tikim, jog šis didingas susitikimo su Dievo Sūneliu įspūdis tapo jų atsiminimų šviesa. Mes turim daug daugiau. Mes Jį – tikrą Dievo Sūnų – ne simbolinį ar dvasinį, bet gyvą, kvėpuojantį, jaučiantį skausmą ir alkį, kasdien susitinkam Komunijoje Duonos Betliejuje, sutinkamuose žmonėse, širdies maldoje. Jo žaizdos, išknibinėtos mūsų pirštų, kuriuos kaip anuosyk Tomas – per silpnai tikėdami, dedame į Jo randus, ieškodami vis naujų įrodymų, stebuklų.
Kiek daug Jam kainavo ir tebekainuoja mūsų gyvenimai. Jis, sėdintis Dievo dešinėje, visoje šlovėje ir didybėje, dėl kiekvieno iš mūsų neturės ramybės iki laikų pabaigos, laukdamas, sutikdamas ir prarasdamas, užkalbindamas ir patirdamas atmetimą, nepagarbą, nemeilę, ir vis iš naujo duodamas šansą. Tai Meilės dalia. Jei mes su Juo, tai Jo paieškos taps ir mūsų paieškomis, Jo širdis – mūsų širdimis, ir atvirkščiai. Ir ta iš Jo plūstanti gyvybės srovė, nešanti Džiaugsmą, pripildys ir mus. Nes, kaip sako šventasis Serafimas Sarovietis, „kai Šventoji Dvasia nužengia ant žmogaus, siela prisipildo neišreiškiamo džiaugsmo, nes Dvasia per džiaugsmą atkuria viską, prie ko prisiliečia“.
„Mažoji studija“