(Tęsinys)
Vyskupas M. Giedraitis rūpinosi ir Lietuvos istorijos mokslu: 1578 m. jis pakviečia į Varnius Motiejų Strijkovskį, kuris, baigęs Krokuvos universitetą, turėjo laisvųjų menų bakalauro laipsnį. Būdamas karo tarnyboje Lietuvoje, susidomėjo jos praeitim, metraščiais, paminklais, ėmė rinkti istorinę medžiagą. Svajojo apie didelį veikalą. Jis buvo karys, keliautojas, nuotykių mėgėjas, visai nepanašus į dvasininką, bet už kanauninko pareigas gaunamas pajamas sunaudojo visuomenei reikalingam darbui. „Šalia Daukšos Žemaičių kapituloje tai buvo vienintelis žmogus, kurio interesai siekė daug toliau negu pajamos, pelnas, asmeninio gyvenimo reikalai ir patogumai“ (J. Lebedys). M. Strijkovskio „Kronika“, pirmoji Lietuvos istorija, buvo būtinas veikalas, Lietuvai kovojant dėl valstybinio savarankiškumo po Liublino unijos. Vyskupas M. Giedraitis tai suprato labiau negu kas nors kitas.
Apie vyskupo M. Giedraičio šventumą ir kilnumą sklido legendos ir po jo mirties. S. Maziliausko, knygos apie šį didį lietuvį autoriaus, žiniomis, kai Varnius ir visą Lietuvą prislėgdavo sunkios dienos, žmonės prisimindavo vyskupą Merkelį ir šaukdavosi jo pagalbos. Nelaimių metu jis pasirodydavęs Varniuose ir apgaubdavęs juos savo ilgu apsiaustu, o besimeldžiantieji prie jo palaidojimo vietos yra matę karstą, apšviestą nežemiškos šviesos. M. Giedraičio pagalbos šaukęsi 1920 m. Lietuvos savanoriai sunkiose nepriklausomybės kovose Giedraičių fronte, ir kaip tik ties šiuo miesteliu lenkų veržimasis į Lietuvą buvo sulaikytas.
Norisi paminėti ir M. Giedraičio įpėdinį M. Pacą, irgi mokėjusį lietuviškai, daug prisidėjusį prie Kražių jėzuitų kolegijos puoselėjimo, kūrusį eiles. M. Giedraičio auklėtinis buvo ir vyskupas M. Geišas. Baigęs Varnių katedros mokyklą, išgarsėjo kaip oratorius, pats kūrė ir sakė „žemaitiškas“ kalbas.
Įdomi asmenybė buvo vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis (1754–1838). Tai vienas iš vyskupų, kurių palaikus pusiau stikliniuose karstuose ir dabar galima pamatyti Varnių katedros kriptoje. Anot V. Biržiškos, jis mokėsi Varnių kunigų seminarijoje globojamas vysk. Stepono Giedraičio, dar nebaigęs mokslų, gavo Livonijos kanauninko titulą. Daug keliavo po užsienio šalis – gyveno Romoje, Neapolyje, Paryžiuje, Vokietijoje, Olandijoje. 1791 m. gavo teologijos daktaro laipsnį, 1801 m. tapo Žemaičių vyskupu. Kaip retas kuris iš vyskupų, gyveno ne Alsėdžiuose, o Varniuose. 1812 m. entuziastingai sutiko prancūzų kariuomenę, tikėdamasis, kad su Napoleono pagalba bus galima atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Rūpinosi parapinių mokyklų steigimu. Aukojo 10000 rublių protestantų Biblijos leidimui – tai rodo jo plačias pažiūras. Pasinėręs į visuomeninę, politinę veiklą, jis gal mažiau domėjosi Bažnyčios reikalais, bet užtat išvertė į lietuvių kalbą Naująjį Testamentą. Prasidėjus 1831 m. sukilimui, paskelbė atsišaukimą, raginantį palaikyti sukilėlius, skyrė kapelionus į jų būrius, leido Varniuose įrengti patrankų liejyklą. Sukilimą numalšinus, jam pavyko išvengti tremties, bet buvo nušalintas nuo vyskupijos valdymo.
Varniuose palaidotas ir teologijos daktaras, dailininkas, istorikas Stanislovas Čerskis. Prieš atvykdamas į Žemaitiją, jis dirbo Vitebske, Polocke, Salantuose, Vilniuje, Brastoje, pabuvojo Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje. Nuo 1825 m. – Varnių kanauninkas. Po 1831 m. sukilimo kalintas Vilniuje. Grįžo į Varnius ir čia 1833 m. mirė. Salantuose buvo įkūręs medžio raižyklą, pats iliustravo savo knygas; leido satyrinį žurnalą, Vilniaus vaizdų albumą, vertė Fedro pasakėčias, romėnų poetą Horacijų. Didžiausias S. Čerskio veikalas – „Žemaičių diecezijos aprašymas“.
Varnių kapinėse prie centrinio tako kukli akmens plokštė ženklina Bonaventūros Gailevičiaus (1752–1834) amžinojo poilsio vietą. Tai buvo labai gabus ir doras žmogus. Baigęs Vilniaus akademiją, užsienyje studijavęs bažnytinę teisę, Varšuvoje dirbęs popiežiaus nuncijaus raštinėje, Žemaičių vyskupystėje – prelatas, kustošius, vyskupijos oficiolas, generalinis vikaras, Betygalos klebonas. Jis buvo gerbiamas už bešališkumą, nesavanaudiškumą – neimdavęs pinigų iš parapijos, o prieš mirtį visiems savo skolininkams (daugiausia – žydų varguomenei) dovanojęs skolas. Paliko pluoštelį savo rašytų lietuviškų raštų ir gražų atminimą žmonėse.
Jei turi lakią vaizduotę ir neužmigusią širdį, nesunkiai ir šiandien išgirsi dulkančiame vasaros vieškelyje vyskupo M. Valančiaus karietos dardėjimą kur nors ties Bikniške ar Kūjainiais. Prie šnekios Varnelės tylią pavasario pavakarę, pilną žydinčių ievų kvapo, prabils į tave žinomų ir nežinomų Varnių poetų godos. Prie boluojančių seminarijos sienų taip ir skamba atmintyje Antano Vienažindžio dainos posmas:
Oi dainos, dainelės, jūs mano patieka!
Visi širdies skausmai pas jumis palieka…
Laikas, gaisrai, įvairios istorijos audros gerokai pakeitė kunigų seminarijos pastato išvaizdą. Žinių apie jos buvusią vidaus tvarką randame kunigo Dabševičiaus, dvejais metais vėliau už M. Valančių studijavusio Varnių seminarijoje, atsiminimuose: „Seminarijoj buvo mokyta Šventojo Rašto, teologijos – dogmatinės, moralinės ir pastoralinės, Bažnyčios istorijos, kanonų, giedojimo ir apeigų, lotynų kalbos, kartais – rusų ir vokiečių. Vienuoliai misijonieriai, kuravę Seminariją, labiausiai rūpinosi įkvėpti klierikams tikėjimo dvasią, atsidavimą pareigai, Dievo ir artimo meilę.“ Lygindamas Varnių seminariją su Vilniaus aukštesniąja, A. Alekna pastebi: „Žemaičių seminarijon įstojus, pačioje pradžioje nykusi pasaulinė dvasia ir žemiškieji tikslai, gimęs aukštesnis gyvenimo supratimas, augęs noras atsiduoti Dievo ir artimo tarnybai. <…> Motiejus Valančius, kaipo vyskupas, pasižymėjęs bažnytine dvasia, turėjo jos įgyti Varnių seminarijoje.“ Kiek anksčiau, XVIII a. pabaigoje, Varnių seminariją baigė poetas iš Rytų Aukštaitijos Antanas Strazdas, literatūrologo Pauliaus Subačiaus nuomone, stipriausias poetas iki Antano Baranausko. Jam iš dalies gali prilygti tik Silvestras Valiūnas, dainos apie Birutę autorius (D. Poškos P. Subačius nelaiko poetu – jis buvęs vertėjas, kultūrininkas, bet ne rašytojas). Nedaug tėra žinių apie A. Strazdo mokslo metus Varniuose. Atrodo, draugiški ryšiai jį siejo su kanauninku Gasparu Giedraičiu, kuriam paskyrė vienintelį išlikusį savo kūrybos rinkinį „Giesmės svietiškos ir šventos“. Antrąjį, pradingusį Vilniaus cenzūros įstaigose, buvo dedikavęs Juozapui Giedraičiui. 1789 m. baigęs seminariją, jis gavo Varnių parapijos vikaro titulą. Paskui, kunigaudamas toli nuo Varnių, matyt, prisimindavo Žemaitiją kaip šviesų gyvenimo tarpsnį, netgi vadino save tikru žemaičiu, šaukėsi pagalbon „Giedraitį, tėvą visų žemaitį“. Literatūros tyrinėtojų darbuose susiformavusi nuomonė, kad didžiausias A. Strazdo nedraugas ir persekiotojas buvo Vilniaus vyskupas Klongevičius, vėliau susvyravo: A. Strazdo laiškuose jam nėra nei pašaipos, nei ironijos, o tik pagalbos prašymas, guodimasis dėl skurdo. Be to, vyskupo Klongevičiaus įsakymu A. Strazdui pastatytas brangus antkapinis paminklas iš akmens – tokius statydavo ne bet kokiems kunigams. A. Strazdo giesmė „Pulkim ant kelių“ tuoj pat atsidūrė liturgijos kanone – XIX a. viduryje ji jau buvo privaloma Lietuvos bažnyčiose. Tai rodo, kaip labai Katalikų bažnyčia vertino talentingus lietuvių raštijos kūrėjus, taip pat kunigą A. Strazdą.
(Bus daugiau)
Vlada Čelutkaitė-Vengrienė, punskas.pl