Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją. Jis paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys. Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai:
„Zabulono žeme ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano, pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė“.
Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat!“
Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales. Net visoje Sirijoje pasklido apie jį garsas. Žmonės nešdavo pas jį visus sergančius, įvairiausių ligų bei kentėjimų suimtus – demonų apsėstus, nakvišas bei paralyžiuotus, – o jis išgydydavo juos. Paskui jį sekė ištisi pulkai žmonių iš Galilėjos, Dekapolio, Jeruzalės, Judėjos ir Užjordanės.
Evangelija Mt 4, 12-17
Evangelijos skaitinį komentuoja s. Vitalija Fedaravičiūtė PAMI
Prasidėjo antroji liturginio Kalėdų laiko savaitė. Jeigu pirmąją savaitę liturginiai Evangelijos skaitiniai mus kvietė džiaugtis ir kontempliuoti Įsikūnijimo slėpinį, tai nuo šiandien dėmesys krypsta į tai, ką atnešė mums, žmonijai, šis Dievo meilės ir nusižeminimo gestas, priimant žmogiškąją prigimtį ir tampant vienu iš mūsų. Šiandien Evangelija mums pristato Jėzų kaip šviesą, cituodama pranašą Izaiją: „Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė.“
Evangelijos ištrauka pristato iliustruojantį socialinės aplinkos faktą, kad Jonas Krikštytojas suimtas, t. y. Dievo siųstas pranašas yra persekiojamas kaip „nepatogus asmuo“ galingiesiems. Prievarta ir neteisybė triumfuoja, atrodo, nebėra jokios vilties sulaukti teisingumo. Išgirdęs šią žinią, Jėzus pasitraukia iš elitinės Judėjos – viešojo gyvenimo – į Galilėją – provinciją tiek religine, tiek politine, tiek geografine prasme. Ar tai reiškia nusivylimą ir atsitraukimą nuo savo misijos? Anaiptol. Jėzus ateina į Kafarnaumą, miestą, kurį galima pavadinti paprastų žmonių, darbininkų ir amatininkų, aukštuomenės laikomų „antrarūšiais“, sostine. Čia jis netrukus pasišauks pirmuosius mokinius: Petrą ir Andriejų, Jokūbą ir Joną, vėliau tapusius kertinėmis Jėzaus įsteigtos Bažnyčios kolonomis. Čia jis išgydys Simono (Petro) uošvę (plg. Lk 4,38-39) ir padarys bene daugiausia kitų stebuklų per visą viešą savo gyvenimą. Šiame mieste jis ištars „kietus žodžius“ apie Eucharistiją – iki galo dovanojamą dievišką meilę (plg. Jn 6,22-66). Kafarnaumas taps Jėzaus numylėtu, nors kiek „kietoku“, neišprususių, įdiržusiomis rankomis, bet laukiančiomis širdimis žmonių miestu. Būtent Kafarnaumas taps Evangelijos – džiugiosios Naujienos centru. Štai dabar, išgirdęs apie Jono suėmimą, Jėzus Kafarnaume ima skelbti: „Atsiverskite, nes prisiartino Dievo karalystė!“ Šioje vietoje galėtume sureaguoti lygiai taip, kaip apaštalas Paulius: „kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5,20). Kur užgulė nevilties tamsa, ten sušvito viltis tarsi galinga gyvybės versmė – tiems, kurie turėjo atviras širdis, nors pasaulio akimis tebuvo nereikšmingi, „antrarūšiai“ žmonės. Betgi čia, ne kur nors Jeruzalėje, suplauks „ištisi pulkai žmonių iš Galilėjos, Dekapolio, Jeruzalės, Judėjos ir Užjordanės“ – iš arti ir tolimiausių kampelių, kad pasiklausytų Jėzaus mokymo, kad būtų su juo, kad juo sektų. Ir kad būtų Jėzaus paliesti, išgydyti kūnu ir dvasia, perkeisti, pripildyti naujų jėgų priimti gyvenimo metamus iššūkius. Tai išsipildė tiems, kurie priėmė Jėzų kaip gyvybę ir viltį teikiančią šviesą, nes tamsoje viskas tik merdi ir žūva.
Tik Dievas yra šviesa savyje. Žmogus pats iš savęs šviesti negali, geriausiu atveju gali tik atspindėti Dievo šviesą. Ir gyvybės žmogus pats iš savęs neturi, tai yra Dievo dovana. Evangelija mums parodo Jėzų kaip gyvybę teikiančią šviesą. Tačiau ši šviesa niekada savęs niekam neprimeta: mes pasiliekam laisvi likti nevilties tamsoje, prislėgti įvairiausių krizių ir neteisybės, arba patikėti džiugiąja Jėzaus Žinia ir priimti Jį kaip viltį, kaip savo gyvenimo šviesą, turinčią galią perkeisti „ūksmingą mirties šalį“, kurioje gyvename.
Bernardinai.lt archyvas