Žmogui visada svarbūs buvę orai. Ypač senovėje, kai reikėjo medžioti, verstasi primityvia žemdirbyste ir gyvulininkyste. Seniau žmonės tikėjo Dievo galia. Tikėjimas ir malda, laukų šventinimas gelbėdavo, padėdavo geriau ūkininkauti. Laukta Dievo malonės, lietaus išdžiūvusiai žemei, javams.
Orai stebimi nuo senų laikų. Jei varnos vaikšto žeme, žvirbliai maudosi dulkėse, šuo vartosi ant žemės, bitės suskrenda į avilius ir dūzgia, kregždės skraido pažeme ir čirkši – spėjama, kad bus dargana. Jei dūmai kyla aukštyn, gaidžiai gieda prieš vidunaktį, kregždės skraido aukštai – lauk gražaus oro.
Mokslas, tyrinėjantis orus, atmosferą, pavadintas meteorologija. Daugelyje šalių ir vietų įkurtos meteorologijos stotys. Norint ištirti kokius nors reiškinius, reikėjo juos ilgai ir daugelyje vietų stebėti.
Vykstant Krymo karui, kai Rusija kariavo su Turkija, Anglija ir Prancūzija, šios valstybės stengėsi užkirsti kelią į Viduržemio jūrą. 1854 m. lapkričio 13-osios pavakarę kilo smarkus vėjas, virtęs uraganu. Štormas truko tris dienas, sunaikino 59 priešininkų laivus, sugriovė sandėlius su maistu. Prancūzų mokslininkas Leverjė susidomėjo, kodėl kilo audra. Jis surinko duomenis apie orus prieš katastrofą ir nustatė, kad uraganas atsirado prie Didžiosios Britanijos krantų, kirto Viduržemio jūrą ir priartėjo prie Krymo. Jį sekė perkūnijos ir liūtys. Leverjė kilo mintis, kad žinant, kokia kryptimi ir kokiu greičiu jis eina, galima numatyti gresiančią katastrofą. Tuomet įkurta tarptautinė orų tarnyba. Įvairių vietų orų ir ciklonų bei audrų stebėjimų duomenys buvo perduodami telegrafu, o vėliau per radiją.
1874 m. spalio 23 d. į Baltijos jūros uostus atskriejo žinia apie artėjantį štormą. Naktį įsisiautėjo uraganiniai vėjai. Laivai iš anksto suplaukė į uostus, tad nuostolių nepatirta.
Orus nuspėti, prognozuoti nelengva, bet šiuo metu prognozės pasiteisina.
O kokie orai mūsų krašte? „2016 metų lapkricin snigo ir šalo, – sako Ona Dapkevičiūtė-Tumelienė. – Po Kalėdų ir Naujų metų, katriej be sniego ir be šalco, žiema in žiemų nebuvo panaši, ba oras kap pavasarin su lietumi, be šalcų. O paskui pasnigo. Alia mažai da buvo šitų žiemų sniego ir trumpai pašalus buvo žamė. Nekokia žiema, tai prasta ir vasara nusimato – sako ne vienas… Kad lietus žiemų lytų vietoj sniego, tai negirdėta.
Va seniau tai žiemos, tai žiemos, neišpasakytos! Ir su rogėm per pusnius kap cik kapstėsi arkliai. Skambucai cik skambėjo po laukus, ba mažai kur kelavėžis buvo macyc, keliai sulygyci pusnio su laukais. Seniau vėpūciniai, pusniai, sniegas apkloja laukus, miega rugiai, miega ir gyviai, ilsisi medzai ir viskas, kas auga po žiemos, pavasarin, o dabar jau pora metų kap atšilimas. Ne an gero veda…“
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl