Vytautas Vyšniauskas. Užmirštuolė ir radikalai

Būtina atkreipti dėmesį, kad prelegentų įsitikinimas problemos nesvarbumu prieštarauja jų veiksmams, straipsnių šia tema rašymu liudijantiems problemos svarbą. „Juk yra rimtesnių problemų“ – tą patį argumentą kai kas taikė ir kalbėdami apie Žaliojo tilto skulptūras, ir apie abortų draudimų galimybę, ir apie šauktinių kariuomenę (skurdas, mažos pajamos, smurtas prieš vaikus, kiti dalykai – spręskim tai, o ne krašto gynybą), ir beveik apie viską. Reikšmingų smulkmenų, nuo kurių viskas prasideda ir ant kurių viskas laikosi, nureikšminimas ir visos diskusijos pavertimas „ginču dėl smulkmenų“ yra senas sofistinis argumentas. Taip stengiamasi nukreipti dėmesį nuo svarbių problemų, nes yra svarbesnių. Taip kuriamas klaidingas įspūdis, kad dėl to, jog yra svarbesnių, šita konkreti problema nėra svarbi. Juk „ne laikas kariauti dėl gėlės atlapuose“! Tai kodėl kariauji, jei ne laikas?..

 

O manymas, kad simbolio prasmė priklauso nuo to, kokias reikšmes ir paskirtis jam suteiksime, toli prasilenkia su tikrove. Tai iš kultūrinio nominalizmo kylantis požiūris, pagal kurį net ir simbolis traktuojamas kaip banalus ženklas, dalyko įvardijimas ar įvaizdinimas, kuriam galime teikti bet kokią reikšmę ir po kurio laiko nusistovėjusioje vartosenoje imti sieti su tam tikrais sentimentais ar įsipareigojimais bei pradėti tikėti tokio „simbolio“ nepakeičiamumu.

 

Simbolis čia suvokiamas labiau kaip ženklas, nors tarp jų esama didelės prarajos. Ferdinand‘as de Saussure‘as įrodinėjo, kad ženklas yra visiškai arbitralus, nes nėra natūralios gijos tarp žymimojo ženklo ir to, kas juo žymima, tačiau simbolis niekada nėra visiškai arbitralus, nes jame visuomet išlieka prigimtinis ryšys tarp žymimojo simbolio ir to, ką jis žymi . Kitaip tariant, nei simbolio, nei jo reikšmės negali pasirinkti laisvai, skirtingai nuo ženklo, kurį laisvai įsteigia jį vartojantys subjektai. Tiesa, kad tiek ženklas, tiek simbolis gali prigyti arba neprigyti po to, kai yra sukuriami, tačiau ženklui užtenka prigyti, nes jis neturi metafizinio krūvio, tuo tarpu simbolis be tokio krūvio yra neįsivaizduojamas ir todėl visuomet lieka tuščias, jei jo neįprasmina tam tikri įvykiai, peržengiantys pasirinkimo laisvę. Paradoksalu, tačiau net ir laisvės simboliu gali tapti tik tai, kas nekyla vien iš laisvo apsisprendimo. Simbolį kažkas sukuria ir todėl tai nėra, Skarolskio žodžiais tariant, „tiesiai nuo Dievo duota“, tačiau simboliui prasmę suteikia anaiptol ne simbolio sukūrimas, o jo įsisteigimas per tarpasmeninį įvykį ar jų grandinę, nuleidžiančią į tą simbolį neišraunamą prasmę, kitaip tariant, kaip tik metafiziškai įsisteigianti simbolio prasmė yra tarsi „tiesiai nuo Dievo duota“. „Visuomeninė akcija“ toli gražu nėra toks įvykis, kuris galėtų pretenduoti į ką nors daugiau, nei politinių dividendų pelnymąsi (akivaizdi ir neišraunama sąsaja su tam tikra partija ir jos įvaizdį formuojančiu realiu bei virtualiu „elitu“ yra viena iš to „simbolio“ nepaneigiamų prasmių). Todėl neužmirštuolė, nors tam tikromis sunkiai įsivaizduojamomis aplinkybėmis galėtų tapti laisvės ir atminties simboliu, jokiu būdu juo nėra.

 

Maža to, labai keista pati tokio „simbolio“ ir juo bandomos teigti prasmės sąsaja. Neužmirštuolė simbolizuoja ne laisvę, ne kovą, ne nepriklausomybę, ne auką, ne pergalę, ne valią, ne gėrį, ne valstybingumą. Ne. Neužmirštuolė visų pirma simbolizuoja neužmarštį. Kitaip tariant, veiksmą ar situaciją žmogaus, kuris šiandien neužmiršta. Tai reiškia, kad už simbolio stovi ne neužmirštinas turinys, o pati neužmarštis kaip veiksmas ar procesas. Šis simbolis – tam tikras virtualus paminklas mums patiems, o ne tiems, kurių auka leidžia mums šiandien būti tuo, kuo esame (gal tai ir simbolizuoja grotelinę (#) laisvę, kurią taip gina tas „elitas“ – t. y. laisvę siuntinėti dvylikametes rusiškais žodžiais ir blokuoti už tave protingesnius). Be abejo, neužmarštis neįmanoma be turinio, kurio stengiamasi neužmiršti. Tačiau neužmirštuolė kaip laisvės simbolis reikštų, kad neužmirštama laisvė. Tarsi būtų įmanoma užmiršti tai, kuo kasdien naudojiesi… Jeigu laisvė yra tai, ko negalima užmiršti, tuomet laisvės paprasčiausiai nėra, nes neužmiršti galima tik to, kas buvo ir ką galbūt galima pakartoti, tačiau ko šiaip jau nėra. 

 

Akivaizdu, kad laisvė nėra jokia duotybė ir net vadinamoji Nepriklausomybės karta privalo kasdien tą laisvę liudyti, tvirtinti ir už ją prisiimti atsakomybę, be kurios laisvė tampa tik tuščia sąvoka. Tačiau laisvė yra tai, ką privalome puoselėti kasdien, o ne „neužmiršti“, nes atmintis yra skirta dalykams, kurių nebėra, bet kurie veikia mūsų gyvenime taip tarsi vis dar būtų. Jeigu vis dėlto manomės esą laisvi, tai jokio ryšio tarp neužmiršimo, taigi ir neužmirštuolės, ir laisvės negali būti iš principo. Tuo tarpu aukos už laisvę atsiminimo simboliu tai galėtų būti, bet tik tuo atveju, jei kas nors tą simbolį su aukomis rištų, o kaip tik taip ir nėra.

 

Skarolskio teigimu, geras simbolis kelia aukštyn ir mobilizuoja. Jeigu geras simbolis vienija ir telkia, kuo įsitikinę ir patys neužmirštuolės akcijos organizatoriai, tuomet sunku suprasti, kaip neužmirštuolės apologetai nepastebi akivaizdus fakto, kad neužmirštuolė vienija tik jos šalininkus, bet ne visus Lietuvos žmones. Ne tik vadinamiesiems marginaliems radikalams, bet ir daugybei kitų žmonių neužmirštuolė, jei ji apskritai jiems žinoma, dažnokai būna nepriimtina. Ji nevienija Lietuvos žmonių, todėl jokiu simboliu būti negali! O bandymai vapėti esą tik visokie prokremlinai jos nemėgsta – ne tik tuščios melagystės, bet ir sąmoningas problemos vengimas, nurašant ją keliems antivalstybininkams, kurie nemato sausio tryliktosios tragiškų įvykių prasmės, ir ekstrapoliuojant visiems nepritariantiems, tame tarpe net ir tiems, kurie tą naktį buvo pasiryžę kelią į laisvę pragremžti savo krauju.

 

Kadangi tiek Peluritis, tiek Skarolskis teigia, jog segtis į atlapą galime bet ką, tai tik patvirtina Vilniaus forumo bei kitų kritikų tezę, jog neužmirštuolė – abstrakčios laisvės simbolis, kurį kiekvienas gali priderinti prie savo laisvės sampratos, nepaisant to, kokia laisvė buvo iškovota ir už ką buvo aukotasi. Pseudoelitų ginamos rinkos, patyčių ir savicenzūros laisvės nėra tai, už ką galima padėti gyvybę (ir tą, neduok Dieve, įrodys šių laisvių gynėjai, jei tik joms iškils grėsmė). Tikros ir netikros, šioms artimos ar tolimos asmeninės bei visuomeninės laisvės yra išvestinės, todėl ir neužmirštuolė kaip šių laisvių simbolis gali būti išvestinė, tačiau jokiu būdu negali žymėti tos pamatinės laisvės, kuri, kaip teigia Vilniaus forumas, yra „visos Tautos, kaip savarankiško istorijos ir politikos subjekto, nevaržoma teisė išskleisti savo kūrybines galias ir įtvirtinti save tarp kitų Europos ir pasaulio tautų“. Neužmirštuolė šią prasmę keičia bet kokių laisvių ir bet kokių simbolių pliuralizmu. Net jeigu šios visos įmanomos laisvės būtų ne ką mažiau svarbios, jas teigti kaip lygiavertes Nepriklausomybės gynėjų kontekste yra tiesiog nesąžininga istoriškai, nes žmonių pasiaukojimas jas įgalina, tačiau, kaip derėtų prisiminti, po to nereiškia dėl to, t. y. kovota dėl Laisvės, nors kartu iškovotos ir po to atsiradusios išvestinės laisvės. Pamatinė Laisvė ir asmeninės laisvės nėra vienas kitam prieštaraujantys dalykai, nors atskirais atvejais taip gali nutikti ir kartais net nutinka, tačiau jų skirtumas yra ryškus ir todėl nevalia iškreipti istorijos ir logikos sulyginant grindžiantįjį su grindžiamuoju.

 

Mieli neužmirštuoliai Peluritis ir Skarolskis keletą internetinių portalų suplaka į vieną ir teigia, jog jie neužmirštuolių akcijai skelbia visą tą kritiką, į kurią anie ir reaguoja. Viena yra klaidingai suprasti teiginius, pateikti klaidingą argumentaciją, bet visai kas kita klaidinti kitus faktų lygmenyje. Vilniaus forumo paskelbtas pranešimas spaudai „Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės simbolis – Trispalvė“ tuose portaluose, nes Naujasis Židinys-Aidai, kaip ir daugelis kitų leidinių bei informavimo priemonių, atsisakytų ar atsisakė tą daryti. Prašau paisyti sekančio fakto: Vilniaus forumas nėra nei dukterinė, nei motininė kokių nors portalų, o kartu ir jaunimo sambūrio Pro Patria, organizacija. Tai yra savarankiški ir vienas nuo kito nepriklausomai egzistuojantys dariniai, o bet kokie tarp jų esantys panašumai nulemti ne kitokių aplinkybių, kaip tik tokių pat, kurių nulemta tai, kad Skarolskis ir Peluritis savo tekstuose parašė panašius ir tuos pačius dalykus.

 

Peluritis, kalbėdamas apie jau aptartą tariamą melą apie kitų simbolių išstūmimą, rašo: „Jiems aišku nėra gėda dėl visuomenės priešinimo, sąvokų ir faktų iškraipymo.“ Žodžiu, jeigu visuomenėje kyla prieštaravimai, tai kalti tie, kas su kažkuo nesutinka, o ne pats tas dalykas, su kuriuo nesutinkama. Gali būti ir taip, tačiau pats požiūris, kad visuomenę priešina dalis visuomenės, o ne kažkas, kas į tą visuomenę nuleidžia kažką, kas tą visuomenę priešina, yra ydingas dėl to, kad taip tampa nebeįmanoma kalbėti to, apie ką kalba neužmirštuolės šalininkai – t. y. kad tai visuomenę telkiantis ir vienijantis simbolis. Vietoj to, kad būtų atvirai pasakyta, jog yra nemažai žmonių (nežinia, kuri pusė didesnė), kurių tas simbolis nevienija ir todėl jis nelaikytinas vienijančiu tautą, o laikytinas tik vienijančiu dalį žmonių (ir, tikėtina, daugiausia elitinių prospekto vilniečių – tų pačių, kurie startup‘ais užkariaus tą Lietuvą, kurioje žmonėms prie didelio šalčio užšąla vanduo ir prie to paties didelio šalčio per speigus ir pūgas reikia eiti į lauko tualetą), priduriama, kaip apmaudu, kad dalis žmonių ieško priešų ir kiršina visuomenę. Visuomenę gali kiršinti tada, kai kažką tai visuomenei duodi arba iš jos atimi, o ne tada, kai esi tos visuomenės dalis ir iš esmės kalbi didelės jos dalies vardu, o ne esi kažkuo, kas neva atstovauja absoliučiai visą visuomenę, nors niekas jiems tokių įgaliojimų nedavė.

 

Apie kaltinimą radikalumu apskritai tuščiažodžiaujama gerokai per daug. Jau seniai tokie žodžiai kaip „radikalas“, „populistas“ (kažkodėl ši sąvoka dažnai vartojama tuomet, kai omenyje turima „demagogas“ – matyt, pop (politinės) kultūros įtaka), „fašistas“ („kristofašistas“!), „rasistas“, „seksistas“, „x-fobas“ (kur x – bet kas, ko galima „bijoti“) nieko nereiškia, išskyrus tuos žodžius vartojančių žmonių asmeninę antipatiją tiems, kam jie taikomi. Tiesa, kartais pataikoma, bet tai būna taip retai, kad pats laikas prisiminti Friedricho von Hayeko ištarmę, jog kai žodžiai praranda prasmę, žmonės praranda laisvę. Pati radikalumo sąvoka tokia tuščia, kad verta suabejoti jos funkcionalumu apskritai. Kaip yra pastebėjęs Marius Parčiauskas, „radikalas nėra teorinė sąvoka – ji neturi objektyvios priešybės ir jos neįmanoma teoriškai apibrėžti“. Bet kokiam požiūriui galimas radikaliai priešingas požiūris, todėl radikalumas nurodo į absoliutų skirtumą, tačiau radikalumas pats savaime neįmanomas ir todėl visuomet, kai kas nors vadinama radikaliu, reikia apibrėžti, iš kokio požiūrio taško žiūrint taip traktuojama. Žiūrint iš bet kokio neliberalaus požiūrio taško, liberalizmas yra turbūt pati radikaliausia politinė ideologija, nes radikaliai laisvei iš bet kurio jos neteigiančio požiūrio radikalumu negalima prilygti nei kairėje, nei dešinėje esančių suvaržymų, ribojimų ir primetamų prioritetų, tačiau pačiam liberalizmui tokiu atveju radikalu tampa absoliučiai viskas, kas pamina radikalios laisvės idėją. Apie draudimus žudyti kol kas dar tylima, nors visiškas draudimas žudyti kūdikį motinos įsčiose laikomas labai radikaliu. Faktų ir sąvokų iškraipymas Peluričio kaltinimą faktų ir sąvokų iškraipymu, nedetalizuojant, kas konkrečiai iškraipoma, daro labai nesolidžiu.

 

Įdomu tai, kad vadinamuosius radikalus nuolat kaltinant apokaliptiniu kalbėjimu apokalipsėms taip ir neateinant, kalbėjimu apie neaiškius pavojus ir grėsmes, įvairiausias sąmokslo teorijas, „nuosaikieji“ perima visą retoriką ir staiga patys ima įžvelgti baisiausias grėsmes. Taip, Konstitucijos keitimas gal ir neatrodo itin patrauklus dalykas, jeigu taptų norma kaitalioti ją kaip eilinį įstatymą. Peluritis dėkoja konstitucinei sistemai už tai, kad susidorojo su Rolandu Paksu. Padėkoti už ką gal ir yra, tačiau apmaudu, kad prelegentas neįžvelgia jokio pavojaus šitokioje iš esmės nekontroliuojamoje Konstitucinio Teismo galioje. Iš keliolikos kaltinimų anuometiniam prezidentui visi, išskyrus vieną – Jurijaus Borisovo pilietybę, buvo vienaip ar kitaip atmesti. O ir tas likęs – labai abejotinos vertės, omenyje turint dar ir tai, kad už pilietybės suteikimą teisiškai atsakinga vidaus reikalų ministerija, o tuometinis vidaus reikalų ministras Juozas Bernatonis, pasirašęs prezidento dekretą, iki šiol sėdi Seime lyg niekur nieko.

 

Vadinasi, demokratija (liberali, – pridurtų Skarolskis) yra gerai, bet jeigu joje Konstitucinis Teismas, gavęs kaltinimų siuntinuką iš Seimo, ne visai demokratiškai susidoroja su aukščiausias politines pareigas valstybėje einančiu asmeniu dėl ne visai aiškių priežasčių (nepaisant visos Pakso vizijos ir veiklos pavojingumo, galop jis nušalintas visai ne už kokius nors ryšius su kremliumi, kokia nors mafija ar dar bala žino kuo, o už paprasčiausią pilietybę), irgi gerai, jei tik jo ryšiai ir veiksmai, kurie nebuvo nedemokratiški, neatrodo priimtini. Jau nekalbant apie tai, kad visa apkalta patogiai išnaudota VST privatizavimui, kai už pusę milijono litų „NDX energija“ pasisavino 77% akcijų, nors jie netrukus įvertinti 2,351 mlrd. litų. Valstybė neteko beveik dviejų milijardų litų, bet kam tai rūpi – juk čia kaip tik tas atvejis, apie kurį Peluritis sako „juk yra rimtesnių problemų“ – verčiam valstybės prezidentą, susijusį su Rusija ir mafija! Negi čia rūpinsies visokiom smulkmenom.

 

Jokiu būdu neginu Pakso, tačiau visais būdais pritariu profesoriui Vytautui Daujočiui, kurio teigimu, „Konstitucinis Teismas yra tvirtai suaugęs su kitomis valdžios šakomis, kurios KT šventai saugo ir bet kokį skepticizmą jo atžvilgiu gesina postringavimais, esą „vyksta pasikėsinimas į demokratiją“. Galiu pasikartoti, o šią mano nuomonę pagrindžia rimtos teisinės studijos visame pasaulyje: ne kas nors kitas, o būtent pats Konstitucinis Teismas kelia grėsmę demokratijai“. Bet kai yra „rimtesnių problemų“, tame, kad už Konstituciją daugiau galios turi neaiškiu pagrindu paremti jos „išaiškinimai“, o Konstitucinis teismas pamažu perima parlamento funkcijas, Peluritis jokių grėsmių ir problemų nemato. Ačiū sistemai, kad susidorojo su netikusiu prezidentu. Tik tiek? Tik tiek.

 

Paradoksalu, kad Peluritis stojasi prieš Konstitucijos keitimą ir pasisako už jos pastovumą (jei keisti užsimotų jo palaikoma partija, gal tiek triukšmo nekeltų), tačiau valstybingumo ir politinės laisvės kaip kitų laisvių pagrindo simboliai jam tinka įvairūs ir bet kokie. Teisinis pagrindas jam svarbiau už politinį pagrindą, be kurio pirmasis nebūtų įmanomas. Ne baisiai radikalus jovalas, į kurį įklimpus radikalais tampa visi, kurie nesiryžta tame jovale murkdytis kartu.