Prieš kelerius metus būčiau pasakiusi, kad už kraisos gyvena kaimynai. Dabar už kraisos, kaip sakoma, turu Lietuvų. Tai kitokia Lietuva, prie kokios buvau pripratusi. Čia nematyti miestų ir kaimų. Vien gamta. Sakyčiau, laukinė gamta, kurioje nelabai jautiesi laukiamas. Peržengti šitą kraisą, tai tas pats, kaip slaptai peržengti svetimo namo slenkstį. O nejauku, o baisu! Norisi greičiau apsisukti ant vienos kojos ir grįžt namo. Už kraisos gyvena vilkai, šernų bandos ir lūšys. Nekalbu jau apie nesuskaičiuojamą zuikių, lapių ir stirnų kiekį.
Žiemos laikotarpiu nepagalvoju apie netoliese traškančias krūmų šakas. Blogiau būna vasarą, kai užsimanau pabėgiot arba dviračiu pasivažinėt Lietuvos keliukais. Tada aplinkiniai prigąsdina ir greitai išsklaido mano norus pasportuoti kitapus sienos. Šie yra pasakoję, kad netoliese vilkai mėgsta apsilankyti pas smulkius ūkininkus. Mat kartais ima ir papjauna netoliese gyvenančių bobučių naminius gyvūnus. Sako, kad alkana banda ir žmogų gali sudraskyti. Lūšių čia irgi netrūksta. Sako, kad toks plėšrūnas gali „netyčia“ parodyti savo nagus ir dantis. Tiesą pasakius, mano smalsumas yra didesnis nei baimė, tad pagriebiu dviratį ir su prakaituojančiais delnais pralekiu per tankiai medžiais apaugusius žvyrkelius. Teko matyti ir girdėti, kad „žmonės no Pūncko“ mėgsta šioje Lietuvos teritorijoje aktyviai leisti laisvalaikį, t. y. bėgioti, važinėtis dviračiais. Geriau su laukiniais gyvūnais neturėti nieko bendra. Bet ar jie tikrai gali būti pavojingi žmonėms? Gediminas Nevulis iš Punsko yra pasakojęs, kad vilkas bijo žmogaus, laiko jį viršesniu. Nereikia jo skriausti, tai ir jis mūsų neskriaus. Tas pats pasakytina ir apie lūšis. Petras Dabrišius (garsus Lietuvos eigulys) sako, kad „lūšis nėra agresyvi, tai tik neprijaukinama katė“.
Patys žmonės prikuria pasakų, kad jos gali kam nors sprandą perkąsti. „Stambiausias lūšies grobis – stirna; lūšiukai pasigauna varnų. Kai žemė pažliugusi ar pusnys, jie mėgsta kartis į medžius“, – Lietuvos spaudai atviravo Žvėrinčiaus savininkas. Suprantama, kad laukinė gamta nėra jau tokia baisi, tačiau žaisti su ja irgi nevalia. Naujausiuose Lietuvos spaudos skelbimuose rašoma, kad miškuose bus skaičiuojami vilkai ir lūšys. Kasmet renkami duomenys atspindi šalyje gyvenančių šių gyvūnų skaičių ir paplitimą. Pernai to padaryti nepavyko, nes nebuvo sniego. Kiekvienais metais medžiotojams leidžiama sumedžioti 60 vilkų. Medžioklės laikotarpis – nuo spalio 15 iki balandžio 1 d. Įdomu, kad šiemet medžioklė buvo nutraukta žymiai anksčiau. Jau sausio viduryje išnaudotas sumedžiojimo limitas. Tai reiškia, kad arba minėtu laiku itin aktyviai reiškiasi medžiotojai, arba vilkų yra tikrai nemažai. Vieni žmonės pasakoja, kad toks gyvūnų žudymas yra nesąmonė, nes jie nepuola žmonių, nebent tai būtų pasiutęs vilkas.
Taigi išvada tokia. Galbūt ne toks pasaulis už kraisos baisus, kokį jį piešia, tačiau geriau būti atsargiems ir žinoti, kad už peržengto slenksčio reikia būti šiek tiek atidesniems.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl