Kap buvo, tep buvo, bet vis ciek yra ko prisimyc…
Seniau vaikam močutių, dziedulių ir prodziedulių vardus davė. Taikėsi, kad vienas Juozas, kitas Ziutas. Krikščino, kad šventas patronas būtų. Va, sakydavo: „Antanukas tai turi savo angelukų sargų šv. Antanų“. Ir jei cik kų pameci arba ir padedzi ir negali cik rasc, tai pasimelsk in šv. Antanų, tai rasis. Mano ir vyro abieji dzieduliai buvo Jonai, o močutės Ievos.
Per repatriacijų 1941 metais iš kelinto sykio tėvas (jis kelis sykius acisakė) suciko išvažuoc in Lietuvų. Tėvas išsigando, kad veš visus. Kap pamatė, kad Dapkevičus išvežė in Vokietijų, tai sako: „Jau ca nor arcau – važuojam in Lietuvų“. Lietuvoj pirmiausia pasiciko Sujeta – tėvo pusbrolis. Sako: „Ca ne Lietuva, o ruskiai. Ko jūs ca atvažavot? Kiba negerovės ieškocis?“ Tėvas sako: „Mes ne pas tavi…“ Ir nuvažavom su klumokucais toliau, kur skyrė.
Papuolėm vokiečo ūkėn Bartnykų valščuj palei Vilkaviškį. Gražus ūkis buvo. Tėvas kumelukų jau turėj dasiauginis, kap grįžo vokietys. Šuoj nuo seniai buvo likis vokiečo, cik vuodegu pradėj vizgyc, atpažino savo gaspadorų. Supratom, kad tai gaspadorus. Sako: „Ruoškitės, ba išaisit“. Tep ir buvo – rudenį išvežė prie Vylnio, nieko negalėjom imc iš tynajus su savim vežcis.
Antanas, o paskui aš buvau iš vaikų vyrausia, tai ganiau žąsis. Tai kap kėlė in Vylniaus kraštų, vokietys mamai sako: „Palikit šitų mergšį man“. Mama pasakė „ne“ ir jį tadu negražai išvadzino: „Vokietys – arklys“.
Naujoj vietoj sykiu gyveno ir Gudzauskai – jiej kumetyni, o mus inlaido in pakajus. Sako: „Iš ca rusai išvežė vienų dvarponių šaimynų“. Dvarelin apsistojo keturos šaimynos. Kalcinom tėvų, ko ca likom, ba ateidzinėjo iš tos šaimynos jų sūnai ir ėmė savo ir ne savo valgį, maistų.
Vienųroz Jonas Akulionis, žūrom, ateina per laukus pas mus. Buvo apsiklausis savo Žagarų žmones. (Paskui tai jį nušovė rusai.) Negalėjom ca prasgyvenc, o ir baisu buvo: nakcu užpuldzinėjo nebi partizanai, bet graicau rusai banditai ir lenkai, persirangį kokiom kariškom drapanom, tai išvažavom link namų.
Kap grįždzinėjom, Padusalėn prie Dusaico ažaro pasukėm, tynajus gyveno teta. Povalio perėjom per rubežį in Dusnyčų. Stubos buvo likį cik keturos sienos. Tėtė iš balų prinešė viksvų, mama užciesė ir tep suguldė. Antryt tėvas sako: „Vaikai, krikit, ba mirsit iš bado“.
Aš išėjau in Akmenius pas Dabulius tarnauc. Sunku buvo, ba daugiausia gyrnom raikėj malc grūdus. Neišbuvus ty parėjau namo ir tuoj Vazneliai pasiėmė in Vidugirus tarnauc dzviem metam. Ca gerai buvo – visko davė, duonos buvo, net paršų nupenėtų davė ir arklių skolino an sėjimo. Basi saulei tekanc išginam avis, mažesni – žąsis, ir iki sutemos ganom. Ba tėvas buvo an ganiavos prisiėmis avių, karvių – tai ganėm savo laukuose. Paskui tarnauc nuvėjau pas Lastauskus – ėmė darban an dzienų ir mokėjo ne pinigais, o grūdais.
O kų pamenu iš vaikystės? Bovinomės akmenukais, kol maži. Mėtai, tai pagauni. Antroj klasėj buvau, kap užaj karas. Aš vyrausia šaimynoj iš pulko vaikų, raikėjo tarnauc pirmai, dzidesni vaikai mažesnius dabojo. Va vienų cik draugį turėjau – Anelį Rakucevičų. Jų šaimyna irgi buvo kų cik parėjus in savo namus iš Lietuvos. Ji paskui apsižanino su Jančuliu. Mes, vaikai, laikėmės mamos andaroko ir prijuostės, gerbėm tėvus, škadavojom jų ir klausėm, nediskutavom, nebuvo mados, kad acikalbėtų kas, in tėvus „Jūs“ sakėm, nebuvo mados „Tu“ sakyc. Vaikščojau an pamokslo (prieš I komunijų) in Sainus. Kas ty vežė? Basi ir pėsci. Alkani nuveinam, alkani parainam. Jau kap pavėžina kas, tai baisus dzaugsmas.
Va, acimenu, kad seniau tai net katės nemožnėj iš savų namų niekur nešc, jei paci neina, tai nevalia išvežc, ba sakyta – su kati tai ir laimį išveži, aduodzi kiciem.
Povali prasgyvenom. Tėvas darė medzokus savo vaikam ir kitus, tai padaris mainėsi an kitokių daiktų. Mamai teko kalėjimi Marijampolėj būc už tai, kad pagavo jų an rubežo ir atėmė, kap nešė žasį po pažasti. Tadu pigiau buvo Lazdzijų turgun, tai ajo, tai ajo. O kap pagavo – atsėdėjo, alia paskui tai mama laikė po 20 žąsų pulkus, kasmet augino. Buvo paduškų ir patalas ne vienas. Da mama vis priverpia, priaudza. Tėvas ty kur gavo ar nupirko sanus stovus, tai ir aš juose sėdėjau, ir su mamu ir verpėm, ir audėm. O siuvė drapanas cik iš juodzinių – prastesnio audzinio. Siuvė tai kraučkutė Liudva Petruškevičūtė. Tai drobinių marškinių prisiuva. Nesakysiu, kap, alia aprangci buvom. Vis ėjom su mamu velėc. Iš vakaro pamerkia, prikūrina ir paranka beržinių pelanų (išsijoja), ir merkia šarmi. Žiemų an lado išciesį kultuvi išmušam, upėn išplaunam, ir tokias skalbimas tadu buvo.
Kas dar per šalcai? Ir sniego nėr. O pirmiau žiemom šalta, nebuvo kuom kūryc, miškas toli, prisranka beržynuki šakų, tai kokių pagalių, ir tep kūrino. Kožno buvo tokios dzialkos Žagarų bogni. Tami bogni ir dūrpes kožnas nuog pavasaro kasė talkom, vieni kiciem mačino.
Valgėm, kap ir talkose, tai daugiausia rūgštaus pieno – pietam su bulvėm karštom arba duonu, kopūstai vyrta su taukini. Sviestų vyniojo krieno lapan. Tankiai in talkas ar tai griebc, ar bulvių kasc pas tetų ėjom. Tai Ona Kmieliauskienė Žagaruose (kur Jakčinskai paskui apsigyveno). Jiej turėjo vienų cik Juozukų (gyveno 1926–1948). Tetos vyras Vincas kluzas, šlubas buvo. Sani, alia gražūs ty namukai buvo, svirnas su priesvirniu, stuba, kluonelis. Labai jiej gerbė tėviškį ir norėjo kam perduoc, kad ir juos sanatvėj dažūrėtų ir kap numirs, tai pakavotų. Tep ir buvo. Svirnukas ir dabar stovi kap stovėjis – be cvekų an kampų surakyci rųstai. Gražu pažūrėc. Gerai, kad nesiskubina grauc, o daug kur nugrautos ir pircys, ir svirnai, medzinės, šaudzinės stubos, kluonukai, tvartukai, pašūrės, pašūrukės, peludės.
Iš Agurkių (jau a. a.) Jakčinskų Jonukų 1963 metais in tuos namus Ona ir Vincas Kmieliauskai paėmė už augycinį. Labai darbštus ir vis gerus arklius laikė. Su savo šaimynu vis gražino tų sodybukį.
Kap 1948 metų liepos 16 dzien apsižanijau (šliūbinį suknelį skolinaus pas Lastauskienį), kiek langviau pasdarė, alia neilgai… 18-os metų išėjau in marcas pas kaimynus – už Jurgio Jakubausko savam Žagarų kaimi. Kap žanijaus, atrėžė žamės desėtkų, mama davė savo kuperį, lovų, patalų, paduškas, paklodus. Ko pradzai daugiau raikia? Kap jaunas, viskų toliau pac gali turėc, kap necingėsi ir dzyrbc mylėsi. Statėmės, prasgyvenom.
Tai in talkas kokias ėjau, rugių griebc ėjau ir rišc mylėjau. Tai svocyston tankiai kas prašė, buvau net 11 sykių svoca. Raikėjo mokėc padainuoc, pabaic, pašposyc, raikėj vis torto svocos, kuperį vis skolinausi – jami valgį vežau. Tortų vis darė Jadvyga Sujecienė Sainuose – jos vyras tai mano tėvo pusbrolis. Nuotraukas vis darė Erbstas, jis mokėjo ir lietuviškai. Vaikus mūs kaimi ir kituose aplinkui „gaudė“ per gimdzymų bobutė Agotukė Macukonių.
Jauniausia mano sasuoj Magdutė liko Rakelijoj pas Maksimavičus marcose, tapo kraučkuti. Bet irgi gyvena Sainuose. Magdutei tėvas nupirko siuvamų naudotų mašinų. Ji gražai kirpc išmoko iš Jonušonio Žagaruose. Tai kap man kelnes pasiuvė, tai mani vyras pancu, pancu, ba gi nebuvo priimta, kad bobos su kelnėm, visur andarokas… Paskui mašinų man adavė, tai siuviau. Susiūc raikėj sukirptus dalykus. Namuose daug kur buvo, kad pasiuvi ir priima, užmoka. Geras uždarbis moteriškėm ir namie dzyrbo po apydairai.
Aršausia, kap mano vyras Jurgis mylėjo išgerc, nebuvo gerai… Mirė, kap turėjo 50 metų. Paskui paci sulaukiau marcos, padėjau prieg anūkų biskį. Paskui išėjau in Sainus nuspirkus namukų. Tai pas brolį nemažai būvojau. Paci per savi siuvinėc, tai nerc išmokau. Jasiukus maraškavau da. Pamatiau kur, tai tuoj išmėginu, ir gražu būna, kap padarai, padovanoji, tai da gražau ir gerau…
Kap dziaugiuos, kad dainavau Dusnyčos ansamblin. Kur mes cik nebuvom su vadovi Onuti Skripkieni ir kitais dalyviais – iš Dusnyčos, Žagarų žmonėm… Tadu nespėjau visų sanų dainų paduoc. Mažu da kas pasmokis – va tokių vienų vis pamenu. Mažu padainuosiu, tai užrašytai, o kap gal galės kas, papyldzis, ba netiksliai:
Ir vėl apsiniaukė padangė griaustingai,
Partizanai jau žengia liūdnai.
Palikęs našlaičiais visą savo būrį,
Ant gatvės mūs vadas brangus.
Nors budeliai žiaurūs,
Bet niekint nedrįsta,
Jis guli pačiam gražume –
Vadas Adolfas Ramanauskas.
Kiek daugel kautynių esi tu laimėjęs,
Kiek laimės tau skyrė dangus.
Dabar tu palūžai kaip žiedas nuo vėjo,
O milžine, vade brangus.
Nors rožančius su kryžium jau puošia krūtinę,
Iš skausmo užmigęs sapne.
Ir ko gi mes laukiam prie vieškelio grįžtant,
Kam nešim gražiausius žiedus?
Ir kas parneš laisvę, laimingą rytojų?
Mirtis baigia rinkt mūs vadus.
Kap gražu, kad pagerbiat Sainų bažnyčoj vyskupų Antanų Baranauskų. Jis gimis 1835 metų sausio 17 dzien. O kap mirė 1902 metų gruodzo 26 dzien, tai pasakojo, kad dzvi bačkas smalos degino kap žvakes dzidelas – tep pagerbė, ir minios žmonių lydėj. Cik vieni sako, kad Marijos koplyčos požemin pakavojo, kici matė, kad in sienų jo grabų inmūrino.
Kokias gražus jam pamynklas. Dzaugiasi visi. Ot, gražai Lietuva moka. Ir kap prieš kari audzimo namų Sainuosa dėl lietuvių pastatė, tep dabar ir gražus „Lietuvių namus“, ir pamynklų, ir da mokyklų lietuviam. Cik kad nepamiršt lietuviai ir laistų vaikus. Kad nebūt kap seniau, kad bažnyčų stacyc dapadėj, o mišų po Vincento Astasevičo smercies neteko savu šnektu, turėjo lankiškai poterauc.
Papasakojo Adelė Petronytė-Jakubauskienė iš Žagarių, gyvenanti Seinuose
Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl