2017 metų vasario vidurio diena
metai/mėnuo/diena
Dienorašti,
Maniau, kad šiemet žiema bus nuobodi. Nė velnio! Nėra kada nuobodžiaut. Nespėju pabusti ryte ir tuoj, žiūrėk, jau reikia eit miegot, kad spėtum, kaip mano vyras sako, „susiresetuot“. (Ar aš jau senstu? Sako, kad tai pirmi senėjimo požymiai. Baikit, nemanau!) Bet ko kito galėjau tikėtis? Sako, kaip sutiksi Kūčias arba Naujuosius metus (versijų yra įvairių), tokius metus ir turėsi. Dėl vienos ir kitos minėtos šventės priekaištų neturiu. Geriau ir būt negalėjo. Žodžiu. Norėjau Tave papildyt, kol dar viskas nauja. Už lango šiemet vyksta nematyti dalykai. Nematyti, bet užtat girdėti iš mano tėčio prisiminimų. (Sakysi, kad ir vėl tu su tuom savo tėti – tėtė tą, tėtė aną. Nieko nepadarysiu, kad jis gyvenimo nenuorama. Dėl to jis man pats geriausias!)
Prieš kokius gerus trisdešimt metų jaunimas (nuo penkiolikos iki… ribų šiuo atveju nėra) mėgdavo čiuožti ledu. Nespėliok. Atkrenta visi šią minutę išgalvoti Tavo variantai, t. y. pačiūžos, čabatai, puskamašai, slidės, rogutės, maišiukai ir t. t. Ogi anų laikų jaunimas mėgdavo „čiuožti“ mašina arba traktoriais. Galvoji: nesąmonė, negali būt! O ką aš Tau sakiau? Nenuorama mano tėtis. Drąsa jam lindo per šonus. Šiandien, sakyčiau, kiek rimtesnis. (Jaučiu, kad gražiai aš čia šiandien pripeckiolysiu. Neduokdie, ims ir išmoks kada mano tėtis naudotis kompiuteriu, įsijungs portalą punskas.pl ir perskaitys mano tekstus, tai bus man! Geriau užbėgsiu ateičiai už akių ir pati pirmiau išspausdinsiu tekstą ant popieriaus lapo, ir padovanosiu jam Joninių proga. Ant voko užrašysiu: „Tėte, čia viskas gerai. Myliu.“) Taigi kaip ten buvo su tom mašinom? Ot taip ir buvo, kad tada buvo tikros žiemos (suprask, tokios normalios – mažiausiai -10oC per visą laikotarpį ir sniego iki kelių), šaltis neblogai paspausdavo, tad ir vandenys užšaldavo. Ežero ledas būdavo labai storas, todėl išlaikydavo sunkias mašinas. Šiandienos sąlygomis apie tokius pasislidinėjimus negalima net pagalvoti. Dėl klimato kaitos.
O dabar, kai pamaži baigiu Tau išsipasakot, suprantu, kad nėra jau čia vietos tam, apie ką planavau parašyt. Kaip sakoma, aš planuoju, o Dievas juokiasi – nekvailas posakis. Norėjau papasakot Tau apie žmones-beždžiones (o gal beždžiones-žmones?..), bet, kaip pats matai, nieko iš to nebus. Gal tai ženklas, kad dar kartą reikėtų pergalvot kito teksto temą? Ką tik spėjau pasiskųsti, kad man trūksta laiko, o jau po valandos jo gavau per akis. Kokia išvada? Dažniau skųstis? Ne. Dažniau klausyt savo vidinio balso ir rašyt.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl