Jonas Liaukevičius pasakoja:
– Koki pirmi darbai po žiemai?.. Žiemoj tai nor žmogus pasylsi, o jau cik nuslaidza kiek sniego, tai nežinai, ko griebcis. Moteros tai kūrmiarausių žarscyc, kol žolė nepradėj kalcis. O langvesnis darbas, tai po žiemos raikėj tvoras taisyc, ba pusniai, vėtros nuverca. Tai kap pusnis pasdaro prieg tvoros arba išvirtus tvora, tai zuikiai inlanda in sodelį, apgrauža medelius. Tai pavasarin mano ir dziedulio darbas buvo prisidaryc štakietų, stulpų ir tverc, kur sulūžo ar suiro. O apkoliečytus čiepukus tai gydėm kap kokiu gipsu, tai išmynkom molio su vandeniu ir aplipdom, ir da skuduruku aprišam, tai mažai katris neprisėmė, augo, nor kap būtų neapvyniotas, tai galėj sudzūc… Dziedulis mylėj praracyc slyvas ir nugenėc obelių medzus. Sakydavo, kad gerai genėc tadu šakutes, kol da medzis miega, kol nelaidza lapukų ir kap lyja, tai tep nesarga paskui medzis. Praracina šakas, kad daugiau saulės gautų, tai gerasni obuoliai. Turėjom saldukų ir antaninių obelių sanoviškų gerų. Obelukių ir grūšų augo ir laukinių, tai inčiepino geresniais čiepukais. Vieni prigijo, kici ne. Tai an kitų metų vė čiepino. Irgi sumynko molio, nupjovis šakų praskelia po žievi plyšukų ir nusmeilinis prideda čiepukų, kad gražai priauga. Moliu aptepa ir apriša, kad nesudzūtų. Čiepukų tai iš rudenio prisdaro ir laikė sklepuki žamėn insmeigis.
Tai da su dzieduliu pamenu, kap prieg stubai mamai daržukų pataisom kvietkam, rūtom, bijūnam. Ir kiemas visadu buvo aptvertas. Jei kokias gyvulys nutrūko, tai kiemi nebuvo sunku pagauc, ba buvo aptverta visur. Ir vartai, ir vartukai uždaryci arba užkelci. Prieg daržalio uslanukas acisėsc vasarų, tai irgi tai koja supuvo, raikėj patvarkyc, sumainyc kitu uždrožtu koju.
Dabar tai an balkono turu irgi suolukų, neraikia nei laukan aic. Išainu ir pasigrožu grynu oru, pažūrau an žmonių… O seniau, kap gyvenom Dusnyčon, da vaikogalis buvau, tai tėvas veža penimį in Sainus, tai ima ir mani, kad pamačytau. Kap davažuojam Sainus, tai man jau dzidelis miestas atrodė. Ca da nebuvo šito turgaus, o tokias tadu ca buvo kalnukas vienoj ir kitoj pusėj kelio. Nu kap važavom vis, tai su tėvu sakom: „Ot kap ca kadu kas pasistacis, ot tai graži vieta“. Ir va kap sykis dabar ir gyvenu prieš pac turgų ir net kapinynų matau. Nu seniau ca priešais šitų turgelį tai nieko nebuvo, cik lietuvių pastacyta prieglauda ir šitas audzimo gražus namas, ir kitoj pusėj vienuolės. Šita vieta su lietuvių prieglaudu, sakyta, lietuvių buvo, alia tį kap buvo, kad reikėj an lenko vardo aprašyc, ba ca gi Lenkija, tai aprašė an vargonyko Jesinausko. Toj giminėj ir kunigų daugelis buvo. Ir tep likos. Kas tį dabar žino, kad tai lietuvių nupirkta senovėj buvo dėl mūs, lietuvių. Škada būtų, kad kadu nenusavytų ir „Lietuvių namų“ ar ir „Žiburo“ mokyklos. Sakau, raikia laikycis, tai neapims svecimi.
Sainų vienuolės turėj daug pievų ir šitų kitoj pusėj pakalnį iki Sainos upės. Tai kap jau atėjom in Sainus, mumiem jos insiūlino pirkcie. Laikiau arklukų vis ir karvių, tai tos pievos net ir už pieninės buvo tų vienuolių. Sainuosa kalviu tadu buvo Tidmanas. Jis išmokino mano švogerį Ziutų Popelių. Ir geras kalvis da buvo Klimasara. Mano arklys buvo pakauscytas, tai pro rytų mieščonys kap išgirs, kad stuksina arklio packavos, tai jau, žūrėk, ir sako – gelažinis Jonas negali miegoc, jau važuoja in savo pievas. Paskui tai žmonėm anglį parvežu, tai tep kų. Tai suaru. O paskui jau arklio neraikėj, tai traktorų nuspirkau, buvo langviau. Alia dėl teisių, kap neinėjau in kulkus, tai nenorėj išduoc man teisių. Aš politikoj nesikišau, alia buvo pasakyta: jei kulkuose neprigulėsi, tai teises macysi kap savo ausis. Nu alia gerai, kad pegeerin buvo privatūs kursai, tai užsimokėjau ir gavau tas teises. Tode važinėjau traktoru.
Kap ir dėl gatvės. Kas tynajus seniau klausė? Pasakė, ir tep turi būc. O dabar dėl pamainymo gatvių klausė žmonių, cik kad ciem žmonėm nelabai rūpėj. Nuo 2017 m. vasaro 16 dz. (kap sykis data susijus su Lietuvos nepriklausomybi) atėjo iš miesto raštas, kad su šitu dzienu ir datu mūs gatvė jau ne 22 Liepos, o Vylniaus. Tai, sakau, vis ciek garbyngas pavadinimas. Škada, kad ankscau dėl Baranausko pavadzinimo neišėj. Dabar Sainuose užgirsc lietuviškai tai ne naujiena. Seniau, pirmais, daugis nemylėj lietuvių, o dar žūrėk – ir tokiuosa Sainuosa jau ir užrašyta šį tį lietuviškai, kad cik pirktų užėjį lietuviai. Nu ir ko cik nesidaro dėl pinigo… Pirmais jei cik užšneki in kitų lietuviškai, tai pamėgdzojo – „sakė pasakė“ ir pan. Pas Macukonį krautuvėn (kap uždarė audzimų, tai tį buvo krautuvė, tan lietuvių medzinian nami) užėjom sykį, kap statiausi Sainuose, norėjau užfundzyc. Penkiesa užėjom alaus ir tep šnekamės, o kokias lenkas klausės ir rėkia, kad jis nesupranta. Tai sakom: „Kap norėsim ko nuo tavį, tai pasakysim lenkiškai, nesibijok“. O kitųsyk tai lenkutė pardavėja užstojo, sakė: „Tegu šnekas, o jūs neturit klausyc“. Tep, sakau, ankscau kabinos, kap šneki, o dabartės rokuoja, kad ir lietuvys žmogus. Tai va kitų sykį klausė: „Jaki to język?“ (język – kalba arba liežuvis). O viena moteris iškišo liežuvį ir sako: „Nugi žūrėk, kad nežinai, kokias tas liežuvis (kalba)“.
Da kap Dusnyčoj, tai mano dziedulį labai nuskraudė lenkai. Kap buvo da an daržų, tai Liaukevičų buvo gerausia žamė, ir kap mieravo žamį an kolonijos, tai buvo pažadėjį, kad duos tokių, kokia yra an daržų. Kap prasidėj karas, atėj pas mūs dziedulį ametra, kad padaryc kolonijų, klasifikavo daržus, tai mūs buvo gerausia, alia kici irgi norėj gauc geresnės žamės nei daržuose, tode fundzino tam, kas mierau. O mūs dziedulis cikras, kad teisingai jam ir tep priguli gauc gerų žamį, tai nefundzino, nedavė nei kyšo, tai pusė žamės gau nieko, o pusė V ir VI klasės. Tai pasiskūndė dziedulis, kad neteisyngai, tai atvažau ponas bričkuti vienu arkliu, pasisukioj ir sakė – kas nešmaruoja, tas nevažuoja, o kas šmaruoja, tai važuoja. Ir pasukė atgal. Ciej, kas daug šnekėj ir pagėrė su jais, gavo ir daugiau žamės, ir geresnės. Tai tokia teisybė buvo pirmiau, tokia ir dabartės. Kas šmaruoja, tas važuoja.
Daugis seniau visur pėsci. Jau kap dzviracis, tai dzidelis palangvinimas, cik kad brangus buvo, 70 zlotų (kap trys karvės), o jau motoris, tai 2000 zlotų. Va da prisminė, kap in bažnyčų, tai mūs moteros iš Dusnyčos basamynca 10 kilometrų kas nedėlia in Sainų bažnyčų ajo vis. O apie vyskupų A. Baranauskų pasakoj, kap arklius laikė kiemuki, kur vyskupų namai, an pievos ganė, kur už autobusų stoties da kiek liko tos pievos. Už vyskupų namų in pabalį buvo kluonelis ir tvartas, tai tynajus laikė tuos arklius. Tai kap cik nedėlia, tai pakinko vežikas ir pro bromukį in ūlycėlį insuka, ir bažnytėlėn. Yra ką ir dabar toj mūrinė bromukė šoni pačto, cik gatvė aukštai liko išpilta, iškelta, ba pora sykių gerino kelių miesti, o kiemukas (vyskupų kiemelis) tai tep kap ir seniau, kap ir pabalys, tokio paco aukščo. Tai seniau pasakoj sani žmonės, kad kap insėda in karietų vyskupas, išėjis iš vyskupų namų skadais in kiemo pusį, sėda bričkon su keturais pakinkytais arkliais ir pro bromukį atvažuoja palei bažnyčų kas nedėlia. Kožna davatka vyniojos nosinukėj, kas po arklių stovėjimo lieka. O pamaldos tai labai ylgos vis buvo.
***
Izabelė Brazinskienė pasakojusi, kad prisimena Seinų Užupytę, kuri gyvenusi dar pokariu savam name, stovėjusiame už bažnyčios tvoros, netoli bažnyčios, kur dabar Juozo ir Liucinos Zubavičių parduotuvė. Taigi ta Užupytė pati gyvendama pasakiusi, kad kas ją senatvėje išlaikys – duos maisto, tam aprašys savo namą. Ten buvę du namai, vienas šalia kito: vienas medinis senesnis, kitas greta raudonų plytų, bei nemažas sodelis su obelimis. Tai toks Agurkis iš Sankūrų jai atveždavo maisto, todėl jam ir aprašė namą. Bet jis niekad negyveno čia, tik senatvėje, o šiaip po karo nudegus stogui per gaisrą Račiai aptaisė ir apsigyveno. Račių Antanas ir Janina su tėvais čia atsikėlė iš Olecko. Jie net iš Ščecino, iš atgautųjų žemių kėlėsi arčiau namų (o kilę nuo Budzisko).
G. Pakutkienė, punskas.pl