Karių buitis
Pirmieji du jaunesniosios eilinės Žanos Ruseckaitės nuolatinės privalomosios karo tarybos mėnesiai prabėgo Rukloje, Jonušo Radvilos mokomajame pulke, likę septyni mėnesiai – Kaune, Juozo Vitkaus inžinerijos batalione. Ji nebuvo vienintelė savanorė mergina, pasiryžusi išmokti ginti tėvynę. Iš viso tarnavo 8 merginos, tačiau vėliau vieną jų dėl patirtos kojos traumos įveikinėjant kliūtis komisavo. Žana, paklausta, kaip sekėsi sutarti su vaikinais, atsakė, kad nusiskundimų neturi: „Su vaikinais sutardavome gan gerai, kildavo ginčų nebent dėl dušo – kuriuo laiku merginos turi praustis, nes mes užtrukdavome per ilgai ir jie belsdavosi tol, kol išeidavome.“ Merginos turėjo ir atskirą kambarį, vaikinams būdavo draudžiama peržengti jo slenkstį. Šauktinių diena prasidėdavo 6 val. ryto – jie turėjo 10 min. pasiruošti mankštai, po to sekė pusryčiai ir dienos veikla pagal grafiką. Paklausta apie kareivišką virtuvę, mergina šypteli: „Tarnybos pradžioje valgyklos maistas atrodė visai neblogas, tačiau įpusėjus tarnybai tas pats racionas nusibodo, tarnybos pabaigoje negalėjau į jį net žiūrėti. Visiems girdėti patiekalai, tokie kaip „kempiniukas“ ar „žuvis“, nebūdavo itin skanūs. Džiaugiuosi, kad Juozo Vitkaus inžinerijos batalione dažniausiai pasistengdavo ir paruošdavo taip, kad dar būdavo įmanoma tai valgyti.“
Pasiteiravome Žanos, kaip į pasikeitusią buitį ir gyvenimo sąlygas reagavo žmonas turintys kariai. „Karių, turinčių žmonas, tarnyboje buvo vienetai, tačiau jokių nusiskundimų jie neturėjo. Užtat atsirado ir tų, kurie nusprendė įsipareigoti savo antrosioms pusėms. Mano būryje susižadėjo du vaikinai. Matyt, tarnyba nekliudo meilei, o tik dar labiau sustiprina jausmus.“
Savaitgaliai šauktiniams būdavo laisvi – galėdavo važiuoti namo, išskyrus tuos atvejus, kai jiems būdavo paskirtas budėjimas ar užklupdavo liga, taip pat vykti namo neišleisdavo už tam tikrus prasižengimus. Žana vieną savaitgalį irgi savo noru buvo likusi batalione. Gaila, kad batalione nebuvo bibliotekos, tad panorus paskaityti, tekdavo knygomis pasirūpinti pačiai.
Merginoms nuolaidų netaikydavo
Nuolatinės privalomosios karo tarnybos metu merginų ir vaikinų veikla nesiskyrė. „Žinoma, tik kai tekdavo tempti sunkesnį rąstą, vadai sakydavo, kad mums dar reikės gimdyti“, – juokėsi Žana Ruseckaitė. Visos pratybos būdavo suplanuotos, tad prieš joms įvykstant jaunuoliai maždaug žinodavo, kaip ir ką turės atlikti. Šauktiniai tarnybos metu mokėsi išžvalgyti / įrenginėti / įveikinėti inžinerines kliūtis – minų laukai, vielinės užtvaros, ežiai, ožiai. Viskas tik skamba paprastai, bet, kaip tikino Žana, tai nėra lengva įveikti. Dažniausiai mokymai vykdavo Gaižiūnų poligone, kiek rečiau Kazlų Rūdoje, o paskutines pratybas jaunuoliai praleido Pabradės poligone.
Šauktiniai taip pat turėjo laikyti ir įvairius egzaminus. „Atvykus į Kaune esantį Juozo Vitkaus inžinerinį batalioną, keletą savaičių vyko bazinis karo inžinerijos kursas, laikėme testus, galiausiai viską išsilaikius atėjo „juodasis penktadienis“, kitaip tariant, „krikštynos“, jo metu ryte kėlėmės nuo benzininių pjūklų, sprogimų garsų ir aliarmo signalo – bėgome 5 km su ekipuotės kuprine. Grįžę į kuopą palikome kuprines ir turėjome įveikti paruoštas inžinerines užduotis. Viską įveikę gavome beretes ir pažymėjimus. Dabar esame tikri karo inžinieriai!“ – pasakojo Ž. Ruseckaitė.
Pirmadienį, balandžio 3 d., Žana Ruseckaitė baigė bazinį kario kursą, Kaune, Juozo Vitkaus inžinerijos batalione ceremonijos metu gavo pažymėjimą. Šiuo metu jaunesnioji eilinė svarsto galimybę savo ateitį susieti su kariuomene ir likti minėtame Juozo Vitkaus inžinerijos batalione. Bet kol kas tai tik svarstymai.
Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Nuotr. iš Žanos Ruseckaitės
asmeninio archyvo
