Trečiąją dieną po Jėzaus mirties du jo mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie jo nepažino. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate ir ginčijatės, eidami keliu?“ Jie nuliūdę sustojo.
Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jėzui: „Nejaugi tu būsi vienintelis žmogus, buvęs Jeruzalėje, kuris nežino, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“
Jėzus ramiai paklausė: „O kas gi?“
Jie tarė jam: „Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios apsireiškusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.
Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra paskelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
Jie prisiartino prie kaimo, į kurį mokiniai keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti“. Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duonos, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė jiems valgyti. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
Jie tuoj pat pakilo nuo stalo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Tai tiesa! Viešpats prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.
Lk 24, 13–35
Kiti skaitiniai: Apd 2, 14. 22–28; 1 Pt 1, 17–21
Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius
„Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
Tai buvo nusivylusių ir liūdnų Jėzaus mokinių žodžiai, keliaujant į Emauso miestelį. Eidami jie ginčijosi ir kalbėjo, kad jie tikėjosi, jog Jėzus atpirksiąs Izraelį, o dabar Jį nukryžiavo ir visos viltys pražuvo. Pasirodo pats Jėzus, kurio jie nepažįsta ir paklausia: „Apie ką kalbate?“ Ar ne dažnai, kai ir mes esame nusivylę, galvodami, kad Dievas neišklauso mūsų maldų, pradedame abejoti, skųstis, Jis ir mūsų paklausia: „Apie ką kalbate?“
Ir tas pats Jėzus, ,,nepažįstamas pakeleivis“, aiškino jiems, kas „visuose Raštuose apie Jį pasakyta“. Per kiekvienas Mišias kartojasi Emauso patirtis – Žodžio liturgija, po to Eucharistinė puota. Kaip svarbu yra atkreipti dėmesį į Žodį, skaitomą Mišių metu. Geriausia būtų, kad visi, prieš ateidami į Mišias, pasiskaitytume tos dienos Mišių skaitinius namuose. Kiti gali paklausti, kaip sužinoti, kokie tie skaitiniai bus. Patarčiau įsigyti žurnaliuką „Žodis tarp mūsų“. Ten rasite ne tik kiekvienos dienos Mišių skaitinius, bet ir paaiškinimus, kaip juos prisitaikyti sau. Vatikano dokumentuose (Dei Verbum) yra pasakyta: „Bažnyčia visuomet gerbė Dievo Raštą, kaip ir patį Viešpaties Kūną, nesiliaudama, ypač šventoje liturgijoje, imti ir teikti tikintiesiems gyvybės duoną tiek nuo Dievo Žodžio, tiek nuo Kristaus Kūno stalo”. Yra vienintelis stalas, Jėzus – Žodis ir Jėzus – Eucharistija. Šių dviejų tikrovių negalima atskirti. „Pirmiau reikia valgyti Jėzų – Žodį, Juo tikėti ir Jį priimti ir tik po to valgyti Jėzų, kaip amžinojo gyvenimo duoną.“
Prisikėlęs Jėzus, prisiartindamas prie mūsų ir keliaudamas kartu su mumis, tetrokšta vieno: dovanoti savo Žodį, kaip Šventosios Dvasios ugnį, visuomet naują, kokį davė mokiniams, kaip jį kelyje į Emausą aiškino dviem mokiniams, kad šis Žodis visada liktų gyvas ir veiksmingas. Jis trokšta apšviesti mūsų protą, pagilinti tikėjimą bei viltį, nori uždegti mūsų širdis meilės liepsna, kad ir mes galėtume pasakoti visiems, kas mums „nutiko kelyje“ (Lk 24, 35).
Bernardinai.lt