Kiekvienas pokalbis su KITU palieka nedidelį perlo gabaliuką. Jis nepakeičia gyvenimo, nepriverčia kaip nors kitaip galvoti apie supantį pasaulį, o palieka dovanų. Kas kartą jas atrišus prisimeni daug protingų minčių, linksmų posakių, gyvenimo išminties klaustukų arba šauktukų. Būna, kad juos primirštama, bet jie niekur nedingsta. Kažkur nuridena, tačiau žino, kada ir kuriuo momentu sugrįžti. Manau, kad jau turiu tikrai gražią perlų apyrankę. Iki vėrinio dar toli.
Neseniai turėjau didelę laimę susitikti su punskiečiu, kuris čia apsilanko, tiesą pasakius, gana retai, bet kai sugrįžta į gimtuosius namus, tai su dideliu patirties, išminties ir jėgų bagažu. Kalbu apie Povilą Galinską. Keleriais metais jaunesnį už mane jaunuolį atsimenu vaikštinėjantį mokyklos koridoriais. Tai buvo paprastas Punsko mokyklos moksleivis, kuris lyg niekuo neišsiskirdavo iš kitų. Pasakyčiau, kad jis buvo labai ramus. Bent jau toks išliko mano akyse. Apie Povilo užsiėmimus ir įdomią veiklą pirmą kartą išgirdau prieš kelerius metus, kai priklausiau Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungai. Kitų narių dėka sužinojau, kad Povilas užsiima capoeira. Teko patirti lengvą klaustukų smūgį: Kas? Ar gali pakartot tą keistą žodį? Capoeira? Kas tai tokio yra? Į kurią pusę reikia žiūrėti? Jis visiškai ramiai pradėjo tvarkingai į visus juos atsakinėti. Ir po susitikimo su juo LLJS turėjo planą įgyvendinti didžiulį jaunimo projektą, kuriame būtų galima išgirsti ir išbandyti „pasimankštinti“ įvairiose sporto šakose, tuo tarpu ir capoeiroje. Labiausiai intrigavo būtent ji – capoeira, kurios negalima pavadinti nei sporto šaka, nei šokiu, nei menu. Kadangi projektas sugriuvo, nepavyko įgyvendinti didelių užmojų, neteko mums įsitikinti capoeiros paslaptingumu. Visai neseniai draugo pakalbinta paimti interviu iš Povilo, buvau tikra, kad jeigu ne projekto būdu, tai bent interviu pavyks žmones supažindinti su kovų meno šaka – capoeira ir pačiu jos atstovu iš Punsko.
Kaip pats pavadinimas informuoja, ji nėra mūsų kultūros dalis. Įdomu tai, kad capoeira šiuolaikinį žmogų patraukia ne vien akrobatika, muzika, daina, šokiu ir smūgiu – visa tai tarpusavyje glaudžiai susijungia ir egzistuoja, kai vienas elementas pradeda veikti kitą. Keistas, bet intriguojančiai patrauklus junginys neša su savim prasmę – pirmykštę žmogaus gyvenimo prasmę, pasiklydusią tarp betoninių sienų ir staugiančių urbanistinio gyvenimo gatvių.
Norėdama kaip nors išskirti pokalbį su Povilu Galinsku, nusprendžiau šiuo tekstu Jus, skaitytojai, tik įvesti, paruošti ir leisti šiek tiek panerimauti laukiant interviu su mano svečiu, kuris pasirodys kitą savaitę. Kadangi tekstu taikausi daugiausia į jaunus žmones, žinau, kad naujoji karta greičiau pereis į kitą interneto puslapį, negu perskaitys ilgą įvadinę dalį. Tad laukite mūsų pokalbio kitos savaitės pabaigoje!
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl