Atsimenu vasaros dieną, kai atvažiuodavo pas mus dėdė. Mes, vaikai, jį vadinom dėde, bet iš tiesų jis buvo tetos vyras. Nebuvo mados vadinti jo tetėnu. Visos dėdžių žmonos buvo dėdienės, tačiau nei vieno tetų vyro nevadinom tetėnu. Gražus pavadinimas, tačiau jis mūsų žodyne neegzistavo. Ne tik mūsų vienų. Dėl neišaiškintų priežasčių, kur viena iš jų tikriausiai skambėtų taip: „nepraty me tep vadzyc“, žodis „tetėnas“ mūsų visuomenės šnektoje yra itin svetimas. Bet čia ne apie tai.
Na ir kai atvažiuodavo pas mus tas dėdė, žinojom, kuo tai „kvepia“. Nusimatydavo ilga, niekada nesibaigianti diena. Jį pasitikdavo tėvai. Minutėlę pašnekėję kieme, netrukus eidavo į tvartą. Beje, pas mus niekada neskirstė ūkinių pastatų į tvartą ir kiaulidę. Tik kluonas ir svirnas turėjo savo atskirą pavadinimą. Visi kiti pastatai (na išskyrus namą) buvo vadinami tiesiog tvartais. Taigi, nuėjus tėvams su dėde į tvartą, žinojom, kad dabar yra pats laikas slėptis. Netiesiogine prasme. Mūsų trijulė užsidarydavo kambaryje arba virtuvėje, uždarydavo visus langus ir įsijungdavo televizorių. Tais laikais jau turėjome pirmą žaidimų konsolę, tačiau mano atmintyje neišliko vaizdas, kad tą vieną vasaros dieną būtume jungę savo pačius mėgstamiausius žaidimus, kurie laikui bėgant tapdavo vaikiška priklausomybe. Gerai pagalvojus, manau, kad mes to nedarydavome dėl to, kad tai būdavo diena, kada pačiais netikėčiausiais momentais galėjome būti pašaukti ką nors atnešti, ko nors parnešti, kažkur greitai nubėgti. Ir nebuvo žodžio „ne, nenoriu“. Žinojom, kad jeigu ko nors tėvai prašo, tai reikia tą prašymą išpildyti. Suvokėme, kad ta viena vasaros diena būdavo darbinga visai šeimai, o mes, patys jauniausi, esame greičiausi ir vikriausi, todėl atnešimo, nunešimo arba nubėgimo užduotis yra pati lengviausia. Grįžtant prie to momento, kai mūsų trijulei tekdavo užsidaryti vienoje namo patalpoje, iš tvarto buvo tempiama kiaulė. Išvaryta į lauką būdavo greitai paskerdžiama. Iš kur toks išlikęs mano galvoje vaizdas, jeigu vaikams nebuvo leidžiama žiūrėti? Kai paaugom, tai jau niekas mūsų nevarė. Puikiai suvokėme, kas kieme vyksta ir kokiu tikslu tai daroma. Na, tik užsikišdavome ausis, kad negirdėtume žviegimo. Tai nebuvo malonus jausmas. Visa kita buvo normalu, natūralu.
Kodėl apie tai iš viso rašau? Ogi todėl, kad tai viena iš vasaros atostogų vaizdų, sakyčiau, gyvenimiškų akimirkų, su kuriomis augome ne tik mes, bet ir vyresnės kartos. Skerdžiamos kiaulės garsai sklisdavo per kaimą kiekvienu metų laiku, bet dažniausiai prieš šventes arba didžias iškilmes, pavyzdžiui, vestuves. Oi, atsimenu ir tas puikias kluonuose rengiamas vestuves… Betgi grįžtu prie to, apie ką pradėjau. Dabar sulaukėme tokių vasaros atostogų, kai negirdėti ir nematyti minėtų garsų ar vaizdų. Negalima skersti kiaulių. Galima tik nusipirkti. Ne bet kokios, o, kaip mėgstu sakyti, iškimštos kiaulienos (tiesa, galima kiaulę skersti namuose, bet prieš tai reikia pereiti tikrus kryžiaus kelius). Maniau, kad to pasaulis dar nėra matęs, tačiau visai neseniai tėvai mane „apšvietė“, kad buvo laikai, kai toks draudimas irgi galiojo. Buvau apšalus. Mama pasakojo, kad tai buvo „už vokiečių čėsų. Žinau, kad mano mamytė labai pergyveno. Buvo dzidelė šaimyna, o ca, braca, negalima kiaulės užsiskersc. Nėra kap. Tai paslapča žmonės skerdė kiaulas. Visa laimė, kad tadu da buvo galima jas augyc, o šitais čėsais nei to negalima. Žinau, kad tais laikais prieš šventes per kokias dzvi savaites žmonės kaimi tep skerdė penimius. Buvo galima cik vienų penimį per metus pasiskersc. O žviegimas visur buvo girdėc!“ Bet, pasirodo, kad draudimo nesilaikyta griežtai. Viskas dėl to, kad kiekvienuose namuose augo nemažas vaikų pulkas, gyveno ne tik tėvai su vaikais, bet kartais dėdės ir dėdienės. Tėtis, prisimindamas savo tėvų pasakojimus, pridurdamas sakė: „Kad žmonės tep jau negirdėtų žviegimo, šucino jas. Tais čėsais visokių žmonių vaikščojo. Raikėjo tep daryc, kad niekas negirdėtų. O šucino jas visur: lovin acinešy kluonuose, kambarin, kuchnioj ar pribudarkoj.“
Ką norėjau visu tuo pasakyti? Kad istorija kartais mėgsta kartotis. Nesvarbu – tai dėl gero ar blogo. Gal ir gerai, kad tų skerdynių šiandien negirdėti, bet reikia nepamiršt, kad tai buvo kaimo žmonių gyvenimo dalis, paremta tradicijomis. Kiaulės skerdimo, pavadinkim, ritualas susijęs su kaimynų bendryste, pagalba, palaikymu, užuojauta, meile. Suprantu, kad galbūt „neskanu“ skaityti apie kiaulių skerdimą, tačiau kodėl nekalbėti apie tai, kas buvo, kuo gyveno mūsų kaimo žmonės? Vis dėlto tai praeities dėlionės dalis.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl