Artėjant Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui pravartu atskleisti ir pasidalinti anų laikų žiniomis, kartais jų nuotrupomis, išlikusiomis atmintyje.
Pirmasis pasaulinis karas jau ėjo į pabaigą. Žlugus didžiosioms imperijoms pavergtos tautos siekė atkurti savo valstybes. Lietuva vasario 16 d. paskelbė nepriklausomybę, nors sienos dar ilgai liepsnojo. Nestabili padėtis Sovietų Sąjungoje, karinis konfliktas su Lenkija komplikavo kraštų atstatymą, jų ateitį.
„1918 metų lapkričio ankstų rytą kažkas barbena į langą, sakydamas: „Nebijokit, čia Jonas Bansevičius (Kastanto Bansevičiaus tėvas – K. B.) iš Valinčių kaimo. Greičiau kelkitės ir eikim į susirinkimą į Punską. Kursim atgimusią Lietuvą.“ Jonas, eidamas į miestelį, neaplenkė nė vienos sodybos, visus žadino ir kvietė į susirinkimą“, – rašo Kostas Cibulskas knygoje „Punskiečių darbai ir likimai“.
Šis epizodas būtent ir atskleidžia ano meto kaimo žmonių sąmoningumą ir pasiaukojimą. Manoma, neatsitiktinai K. Cibulskas iš Trakiškių, nusipelnęs pirmasis Punsko krašto pasaulietinio choro dirigentas, paminėjo ir Jono Bansevičiaus iš gretimo Valinčių kaimo agitacinį veiksmą kurti lietuvišką savivaldą.
XX amžiaus pradžioje Valinčiuose gyveno keturios Bansevičių šeimos, susijusios gal tik tolimesnės giminystės ryšiais. Tarp jų buvo trys ūkininkai Jono Bansevičiaus pavarde: Jonas Bansevičius (1853–1921), Antano Baranausko senelis, autoriaus prosenelis; Jonas Bansevičius (1876–1950), Broniaus Bansevičiaus tėvas, Juozo Bansevičiaus senelis; Jonas Bansevičius (1890–1973), Kastanto Bansevičiaus tėvas (Kastanto brolis Vitalius gyvena Lietuvoje). Nustatyta, kad pastarasis Jonas Bansevičius, gyvenęs pirmojoje kaimo linijoje, prie Trakiškių, 1918 m. lapkritį eidamas į Punską pakeliui ragino Valinčių ir Trakiškių žmones rinktis prie kun. Norkaus namo mitinguoti. Jo sesuo Ona Bansevičiūtė (1888–1974; netekėjusi) – Punsko parapijos žinoma giesmininkė bei Valinčių kaimo klojimo teatro vaidintoja.
Apie lietuvių pasipriešinimą Punsko krašte byloja ir kiti išlikę pasienio gyventojų atsiminimai. K. Baranausko knygoje „Valinčiai. Žmonės, jų darbai ir likimai“ rašoma, kad Antanas Baranauskas (1906–1989; autoriaus tėvas) iš Valinčių pasakojęs: „1920 m. vasarą lenkų kavalerijos padalinys bandė pulti Lietuvą Trakiškių–Šeštokų geležinkelio ruože. Lietuvių karininkas ir eilinis buvo įsitaisę su kulkosvaidžiu ant Balkų kalno ties Alksnėnų Švedo sodyba. Lenkai kelis kartus pakalnėm ketino įsiveržti į Lietuvą, tačiau nesėkmingai.“
Gerai įsitaisę ir užsimaskavę du lietuviai su kulkosvaidžiu atkakliai kovojo ir apgynė geležinkelio bei pasienio trijų kaimų – Alksnėnų, Valinčių ir Burokų – apie 2 km ilgio ruožą. Lenkai, nesitikėdami stiprios ugnies ir aršaus pasipriešinimo, pasitraukė. Atrodo, jie nežinojo Lietuvos karių išsidėstymo ir jų skaičiaus. Daugiau pasienio nepuolė.
Kiti platesnio masto 1918–1920 metų įvykiai Suvalkijoje, atrodo, yra gerai žinomi, tačiau kai kurias detales būtina priminti ar net atskleisti.
„2008 metų gruodžio 12 dieną Suvalkuose susitikau su Petru Kuosa iš Rimkežerių. Jis man parodė namą (Hameršmito g. 3), kur 1919 metais buvo lietuviška Suvalkų komendantūra. Tuomet ten tarnavo P. Kuosos tėvas Dominykas Kuosa (1897–1965) iš Vaitakiemio, iš to pat kaimo Juozas Stanelis, Jonas Būdava iš Dusnyčios ir Griška iš Vilkapėdžių“, – rašo Juozas Vaznelis „Suvalkiečio“ 2009/1/57 nr.
Žinoma, jog 1918 m. lapkričio pradžioje vokiečių okupacinė kariuomenė ir valdininkai jau traukėsi iš mažesnių vietovių. Tada Suvalkuose pradėjo organizuotis lenkiška administracija – Piliečių komitetas. Jis lapkričio 11 d. pasirašė su Vokiečių kareivių taryba susitarimą dėl Suvalkų apygardos laikinosios piliečių tarybos (SALPT) įkūrimo. Metų pabaigoje veikė jau miesto valdžia, o 1919 m. sausį – Laikinoji miesto taryba.
Konfliktas su Lietuva prasidėjo, kai vokiečiai pareikalavo Suvalkų teisingumo organus perduoti lietuviams, bet lenkai nepakluso. Vokiečiai atvirai rėmė lietuvius, informuodami SALPT, kad Suvalkų apskritį perdavė Lietuvos Tarybai ir pripažįsta jos suverenią valdžią šioje teritorijoje.
1919 m. gegužės pradžioje į Suvalkus atvyko 2-ojo pėstininkų pulko keliasdešimt kareivių, kurie patruliavo gatves, palaikė tvarką. Nuo rotušės paėmė Lenkijos vėliavą. SALPT, negalėdama lietuviams užkirsti kelio dislokuoti Lietuvos komendantūrą, stengėsi išlaikyti savo rankose bent civilinę administraciją.
Gegužės vidury lenkai pasipriešino lietuviško pašto įkūrimui. Kilo suvalkiečių nepasitenkinimas, grasinta riaušėmis ir atviru pasipriešinimu Lietuvos pareigūnams. Tvarkai palaikyti prireikė pastiprinimo.
1919 m. liepos 21 d. į Suvalkus atvyko Lietuvos milicijos dalinys (apie 150 žmonių), valdininkai su komisaru Asevičiumi, kad perimtų civilinę-karinę valdžią. Pasirodė pirmasis numeris „Suvalkų žinių“ su antilenkiškais atsišaukimais. Laikinai buvo areštuoti žinomi Miesto tarybos tarėjai Vavžincas Galaj (Wawrzyniec Gałaj) ir Boleslovas Senkevič (Bolesław Sienkiewicz).
Po nesėkmių kovojant Seinijoje 1919 m. rugpjūčio 7 d. iš Suvalkų pasitraukė lietuviai, o rugpjūčio 23 d. – paskutiniai vokiečių daliniai. Kitą dieną į miestą įžengė lenkų kariuomenė, kurią entuziastingai pasitiko lenkų bendruomenė.
Kazimieras Baranauskas, punskas.pl
Šaltiniai
Bronius Kviklys „Mūsų Lietuva“, III t.
„Suwałki miasto nad Czarną Hańczą“. Red. J. Kopciał. Wydawnictwo „Hańcza“, 2005.
Petras Vitkauskas „Lietuvių klojimo teatro kronika“. Punsko „Aušros“ leidykla, 1999.
Suvalkų lietuvių ketvirtinis leidinys „Suvalkietis“, 2006/2/46 ir 2009/1/57 nr.
Danutės Kšivickaitės (Punskas) žodinė informacija.