Jėzus pateikė miniai dar vieną palyginimą:
„Su dangaus karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu, taip kad padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose“.
Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė ir įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“.
Visa tai Jėzus bylojo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo pranašo pasakyta: „Aš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus“.
Evangelija Mt 13, 24–31. (31–43)
Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius (1922–2013).
Jėzus kalba palyginimais apie Dievo karalystę. Keletas žodžių apie tą karalystę. Kai Jonui Krikštytojui nukirto galvą, Jėzus pradėjo viešai kalbėti ir skelbti Gerąją Naujieną. Jo pirmieji žodžiai buvo: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 4, 17). Evangelijoje pagal Morkų irgi panašiai pasakyta: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15). Tuo metu Izraelis buvo romėnų okupuotas, tai apie kokią karalystę Jėzus kalba? Tą karalystę atnešė Jėzus ir Jo skelbiama Evangelija, kuri parodo tiesą, teikia viltį, skelbia taiką, duoda pažadus, prižada išganymą ir amžiną gyvenimą po mirties. Kitoje vietoje Jėzus vėl ragina: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).
Nors tuos žodžius Jėzus kalbėjo prieš du tūkstančius metų, tačiau Jis tuos pačius žodžius kartoja mums visiems ir šiandien. Galime savęs paklausti: ar aš noriu geriau pažinti Jėzų, kuris priartino Dievo karalystę, ar aš atkreipiu dėmesį į Jo žodžius, ar esu priėmęs Jį kaip savo asmeninį Viešpatį ir Išganytoją? Jėzus ragina atsiversti. Galime teisintis, kad esame krikščionys, tad koks atsivertimas mums dar reikalingas? Dar ir šiandien atsivertimas reikalingas mums visiems. Atsiversti reikia ne tik tiems, kurie visai netiki. Atsivertimas reikalingas jaunimui, kurie buvo pakrikštyti, bet negyvena krikščioniško gyvenimo, tas pat galioja ir vyresniems, atsivertimas reikalingas ir daugeliui vadinamųjų „sekmadieninių katalikų“. Jis reikalingas mums visiems, ir tai nėra vienkartinis įvykis, bet turi kartotis kiekvieną dieną. Tada pajusime, kad „prisiartino Dievo karalystė“.
Pirmame šios dienos palyginime Jėzus kalba apie garstyčios grūdelį, kuris yra mažiausias iš visų sėklų. Iš jo išauga didelis medis. Matome, kad dideli dalykai dažniausiai prasideda iš mažų. Jėzaus mokinių būrelis buvo mažas, bet jų skelbiama Geroji Naujiena pasklido po visą pasaulį. Šiandien Jėzus kalba ir mums, kad nepritrūktume drąsos, bijodami, jog esame maži, nereikšmingi ir nieko negalime padaryti. Jis mums primena, kad liudydami savo tikėjimą galime keisti aplinką, galime keisti pasaulį.
Antrame palyginime Jėzus kalba apie raugą, kurį moteris įmaišė į miltus ir viskas įrūgo. Viskas pasikeitė. Tai nematoma jėga, kuri viską pakeičia. Ta jėga mumyse – tai Šventoji Dvasia, kuri pakeičia mūsų gyvenimą. Tai Dievo dovana, kurią gavome per krikštą, bet dažnai net nežinome, ar ją turime, ar ne. Prašykime, kad Ji mūsų širdyse liepsnotų, keistų mus ir padėtų kasdien visose gyvenimo situacijose. Taip kaip mielės-raugas veikia tik tada, kai yra įmaišytos į tešlą, taip ir Šventoji Dvasia veikia tik tada, kai Ji tampa mūsų gyvenimo dalimi, kai mes sąmoningai žinome Jos galią ir prašome Jos pagalbos.
Tikėkime, kad prisiartino Dievo karalystė.
Bernardinai.lt archyvas