Ne visi žmonės pagalvoja, kad ateis toks laikas, kai anglų ar rusų kalbos neužteks susikalbėti su kitataučiais. Mokslininkas Emiliano Ranocchi teigia, kad įmanoma, jog būtent kinų kalba ateityje taps lingua franca. Tačiau ką tokiu atveju reikėtų daryti tiems, kuriems mokytis kalbų – tikra kančia?
Šis filologas, mokantis 14 kalbų, 2015 m. vasarą svečiavęsis VDU kaip lietuvių kalbos studentas, o pats dėstantis lenkų kalbą Italijoje, teigia, kad jam kalbų mokymasis – ir darbas, ir pramoga. Pasak E. Ranocchi, žmogus daug draugiškiau bendrauja, kai į jį kreipiamasi jo gimtąja kalba, tad daug smagiau ir pigiau keliauti, kai esi poliglotas: nereikia mokėti už brangius viešbučius, kai turi vietinių draugų. Tačiau šio filologo kalbų sąraše vis dar nėra itin tolimų kraštų kalbų, nors jų reikšmė pasaulyje auga. E. Ranocchi, jau pabandęs „atsikąsti“ kinų kalbos, teigia, kad ji tik iš pažiūros atrodo sunki: gramatika daug lengvesnė nei anglų kalbos, tik europiečiui koją pakišti gali labai neįprasta rašyba. Kita vertus, anglų kalbos reikšmė Didžiajai Britanijai pasitraukus iš ES gali sumenkti net labai greitai, todėl, kalbininko įsitikinimu, šiuo metu labai pravartu mokytis prancūzų, vokiečių ir ispanų kalbų.
Bet šią misiją toli gražu ne visiems taip lengva įvykdyti. Remdamasis asmenine ir dėstytojo patirtimi, E. Ranocchi tikina, kad kai kuriems žmonėms sunkiau mokytis kalbų dėl to, jog jiems trūksta gabumų. „Tai – talentas, kaip ir kiti, pavyzdžiui, kaip talentas muzikai“, – teigia poliglotas. Hovardo Gardnerio sukurta intelekto įvairovės teorija galėtų pagrįsti šį E. Ronnachi įsitikinimą. Ši teorija pasiūlyta JAV 1983-iaisiais vietoj tradicinės intelekto teorijos, teigiančios, kad testo pagalba galima įvertinti savo intelekto koeficientą (IQ). H. Gardnerio nuomone, egzistuoja aštuonios intelekto rūšys: kalbinis, erdvinis, loginis-matematinis, muzikinis, kūno-kinestezinis, vidinis, tarpusavio santykių ir gamtinis intelektas. Tik viena iš šių rūšių yra linkusi dominuoti, taigi žmonės, kuriems labai lengva mokytis kalbų, turi gerai išvystytą kalbinį intelektą. Tačiau E. Ranocchi mano, kad nors vieniems tai sekasi geriau, dar nereiškia, kad ir kiti negali išmokti, tam reikia tik daugiau pastangų ir užsispyrimo.
Mokslininkas teigia, kad norint išmokti užsienio kalbos, reikia prisiminti kelis dalykus. Visų pirma reikia pradėti mokytis kuo anksčiau – kuo jaunesnis žmogus, tuo lengviau įsisavina svetimą kalbą. Reikia turėti aiškų tikslą, atsakyti sau į klausimą, kodėl šios kalbos svarbu išmokti. Galima susirašyti tikslus ant kompiuterio darbalaukio arba ant lapukų ir išdėlioti juos ant darbo stalo. Tikslai gali būti įvairūs: paaukštinimas darbe, svajonė apsigyventi svečioje šalyje ar tiesiog noras skaityti grožinę literatūrą originalo kalba. Jeigu motyvuoti savęs nepavyks, tai susidūrus su sunkumais šis užsiėmimas gali būti lengvai užmirštas.
Tuomet, jau turint aiškų tikslą, reikia apsispręsti, kaip jo siekti: ar mokytis kalbos savarankiškai, ar lankyti kursus. Paprasčiau išmokti kalbos yra lankant kursus, tačiau jie nėra pigūs ir investuoti verta tik tada, kai motyvacija tikrai didelė. Jei kamuoja dvejonės, pamokose gali būti sunku susikaupti ir jos bus ne tokios efektyvios, tad reikia pagalvoti, ar pinigai nebus „išmesti į balą“. E. Ranocchi teigia, kad nereikia per daug pasitikėti internetinėmis svetainėmis, kuriose populiariausių kalbų siūloma mokytis už dyką arba už labai mažą mokestį. Pasak jo, dėmesio verti perspektyviausių kalbų kursai dažniausiai yra mokami.
Kitas būdas – mokytis savarankiškai. Tai pigiau, tačiau ir sudėtingiau, nes reikia ne tik pačiam prisiversti dirbti, bet ir pasirinkti efektyvią metodiką. E. Ranocchi nuomone, norint gerai išmokti kalbą, būtina tai daryti reguliariai, tačiau persistengti neverta – užtenka skirti pusvalandį ar valandą kasdien, bet ne ilgiau, kad neatsibostų ir motyvacija nedingtų. Poliglotas teigia, kad tradiciniai vadovėliai labai padeda įsisavinti žinias, tačiau reikia mokėti atskirti gerą vadovėlį nuo prasto: jeigu jis papildytas įdomiais dialogais, pasakojimais, anekdotais, mokytis daug smagiau nei iš vadovėlio, kuriame daug sausos gramatikos ir vien šabloniškos, nykios frazės. Todėl prieš perkant naują vadovėlį pravartu jį pavartyti arba paklausti eksperto patarimo. Taip pat reikia prisiminti svarbią taisyklę, kad nėra labai naudinga kalti pavienius žodžius neįsivaizduojant, kaip jie gali būti pavartoti kontekste, todėl paprastas žodynų skaitymas nepadeda išmokti kalbos. Daug geriau mokantis žodžius užsirašyti kelis jų pavartojimo atvejus sakiniuose ir žiūrėti filmus, žaisti kalbinius žaidimus, skaityti straipsnius ar grožinę literatūrą užsienio kalba, nes taip kartu ir pramogaujama, ir gilinamos žinios, todėl motyvacija tik kyla.
E. Ranocchi griežtai laikosi nuomonės, kad įsisavinti lingvistines žinias geriausiai pavyksta tiems, kurie turi galimybę bendrauti su tos kalbos gimtakalbiais. Poliglotas mano, kad besimokant reikėtų pagyventi svečioje šalyje bent kurį laiką, nes, neturint jokių ryšių su kitakalbiais, „išmokti galima nebent teoriškai ir tik tiek, kad pavyktų suvokti tekstą, tačiau norint gerai kalbėti, reikia turėti, su kuo praktikuotis.“ Kita vertus, gyvenimas svečioje šalyje savaime nepadeda išmokti kalbos, jeigu nededama sąmoningų pastangų. E. Ranocchi teigia, kad turi pažįstamą lenką, daug metų gyvenantį Lietuvoje, tačiau lietuvių kalbos nemokantį ir net nebandantį ja kalbėti. Taigi, kalbinė aplinka – būtina, bet nepakankama sąlyga norint gerai išmokti užsienio kalbą.
Kalbininkas taip pat atskleidžia, kad tapti poliglotu nėra taip sunku, kaip atrodo, net jeigu ir nesi labai talentingas, nes sunkiausia išmokti pirmą užsienio kalbą. Kuo daugiau kalbų išmokstama, tuo lengviau „perkandamos“ kitos, ypač tai pačiai prokalbei priklausančios, kalbos. O išmokus keletą jų, atsiveria neįsivaizduojami potyriai: E. Ranocchi teigia, kad kalbose yra sukaupta ilgametė tautų patirtis, todėl, kai jis šneka skirtingomis kalbomis, jaučiasi taip, lyg būtų visai kitas žmogus. Taigi, kalbų mokėjimas atneša ne tik apčiuopiamos naudos, bet ir praturtina emociškai.
Laima Jancaitė, punskas.pl