(…) redakcijoje ant mano darbo stalo gulėjo paprastas sąsiuvinis mėlynais nublukusiais viršeliais, pageltusiais languotais puslapiais, betgi koks brangus Šliaužių-Kardauskų šeimos atminimas. Atsargiai, lyg relikviją, vartydama p. Jūratės išsaugotą ir atneštą daiktą, susipažinau su Angelės Šliaužienės pasauliu.
Dukrai Jūratei leidus, dalinuosi mėlyno sąsiuvinio paslaptimis…
Božena Bobinienė, punskas.pl
Šeimos istorija (tęsinys)
1953 m. kovo 28 d. gimė mums dukrelė Jūratė-Marija, vos 2 kg, tokia mažytė… O 1954 m. liepos mėn. 21 d. gimė antra dukrelė Gražina-Ona. Ir taip bėgo tas mūsų visų gyvenimas. Darbas, rūpesčiai, bet drauge ir linksma, ir įdomu. Darbas kooperatyve ir visuomeninė veikla, amžinai trūko laisvalaikio. Daug padėjo mums mama, bet ir tai vargšelei buvo skirtas neilgas gyvenimas. 1959 m. gruodžio mėn. 21 d. prieš pat Kalėdų šventes mirė, sulaukusi 76 metų. Liūdnos buvo mums Kalėdos, paliko mane brangiausias žmogus, kuri tiek per savo gyvenimą privargo, kol mus išaugino ir aš nesuspėjau nors kiek palengvinti, pagerinti jai gyvenimo. Tokia jau žmogaus laimė…
O gyventi reikia toliau. Mano vyras Jonukas perėjo dirbti į mokyklą, buhalterio pareigose, o aš vis tęsiau darbą kooperatyve, buhalterijoje. Mergaitės augo, lankė darželį, pradinę mokyklą, vėliau Punsko gimnaziją. Atrodė, kad viskas kažkaip sekasi, eina pirmyn. Jonukas pradėjo galvoti apie naujo namo statybą, sako: mergaitės suaugo, reikia daugiau vietos. Bet aš ir pagalvoti bijojau – tiek reikia rūpesčių, tiek pinigų, sveikatos – pamažu ir pastatysime. Na ir pradėjo tą didelį darbą 1971 metais.
Pradžia visada sunkiausia. Nors [Jonukas] buvo silpnos sveikatos – daug dirbo fiziškai. Ir tuo pakenkė labai savo ir taip silpnai širdžiai. Pasijautė visai blogai. Nuvažiavome į Seinų ligoninę, bet ten vos savaitę išbuvęs, pats išsirašė, grįžo į namus, nes negalėjo išsedėti be darbo. Vėl ėjo į mokyklą ir tęsė toliau buhalterio pareigas. Paruošė mokytojams algų lapus, viską suoruošė, ir pirmadienį turėjo važiuoti į Suvalkus į banką pinigų.
Šeštadienio popietę, apie 14.30 val., Punsko gydytojas Wesołowski paskambino man į darbo vietą, kad mirė mano vyras… Taip ir apstulbau vietoje, negalėdama ištarti žodžio. Greit bėgu į namus, ir kuo arčiau jų, tuo didesnė baimė…
Jonukas jau negyvas… Nei šauksmas, nei ašaros nepajėgė jo mums atgaivinti… Paliko mus tokias vienišas ir tokias nelaimingas. Laidotuvės įvyko antradienį, spalio mėn. 3 dieną. Mirė rugsėjo mėn. 30 dieną. Laidotuvės buvo labai gražios, svarbiausiai, kad buvo šilta, saulėta rudens dienelė. Ir kada išnešė Jonuką prie namo, kad padaryti nuotraukas, man atrodė, kad su mumis verkia visa apylinkė, tie visi krūmokšniai ir medeliai jo pasodinti, tas vos pradėtas statyti namas, kurio jis taip norėjo, apie kurį taip daug kalbėjo, kaip išbaigs, kaip susitvarkys aplinkui jį… Dabar viską palieka ir išeina, kad jau niekados čia negrįžti, o juodos vėliavos, varpų gaudimas, liūdna giesmė ir mūsų, našlaičių, neapsakomas liūdesys, bei ašaros jį palydi… Daug gėlių, vainikų, žmonių… Klebonas kun. Ignotas Dzermeika pasakė gražų pamokslą. Išėjus iš bažnyčios, vėl tokia graudi staigmena – sustoję gretose su gėlėmis laukė mokyklos mokiniai. Karstą nešė mokytojai – Juozas Vaina, Sigitas ir Valentas Čėplai. Prie duobės kalbą pasakė agr. Jonas Pajaujis. Paskui užbėrė žemėmis, sudėjo gėlių, vainikų, ir nėra žmogaus pasaulyje… O taip norėjo gyventi, tiek daug planuota padaryti… O mes likome, pritrenktos tokio nepaprasto likimo smūgio… Sielvartas, liūdesys, gailestis ir klausimas – ką mes darysime, kaip reiks pačioms gyventi? Paskolų priimta daug namo statybai, mergaitės abi dar mokosi, tiesa, Jūratė jau pardėjo dirbti, nes nedasigavo į studijas, mano tokia maža alga, vos vos pragyvenimui…
Daug kas patarė parduoti pradėtą statyti namą, nes nepajėgsiu užbaigti. Bet man taip gaila Jonuko pradėtą darbą perleisti į svetimas rankas, tuo labiau, kad jis jo taip norėjo. Ir pasiryžau kaip nors tęsti statybą. Apie visokius sunkumus nėra ką kalbėti, pati netikėčiau, jeigu kas man tai pasakotų. Ir dabar, kada jau keli metai, kaip gyvename naujame name, man atrodo, kad tą didelį darbą atlikti man padėjo kažkokia nematoma jėga – tik Dievas ir Jonukas.
Nežinau, kodėl man atrodo, kad Jonukas visą laiką su mumis gyvena, aš jį jaučiu visur, kur tik yra grožis, gėris. Iš mūsų namo langų puikūs vaizdai – pažiūrėsi per vieną – čia pliuškena ežeras ir Ožkinių laukai, per kitą – bažnyčia ir klebonija žalių medžių vainike, tai vėl Giluišgiris ir laukų platybės… Ir kai džiaugiuosi tais puikiais gamtovaizdžiais, jaučiu, kad ir Jonukas su manimi tuo pačiu džiaugiasi ir gėrisi… Tik negaliu žodžiu pasikalbėti. Man visą laiką labai gaila, kad Jonukui neteko nors vienų metų pagyventi naujame name, tiesiog negaliu su tuo sutikti, kad likimas taip žiauriai jį nuskriaudė.
Ir kaip būtų dabar visiems malonu. Jūratė ir Gražutė jau ištekėjusios. Jūratė su Romu augina dukrelę Lidutę, labai mielą mergaitę. O Gražutė su Juozu džiaugiasi savo sūneliu – Donatėliu, dar 5 mėnesių, bet savo veido šypsniuku mus visus džiugina.
Man šį rudenį, tiksliau 1978.VIII.24 dieną suėjo jau 60 metų, nors tuo taip pat netikiu, iš kur ir kada galėjo prisirinkti man tiek daug metų. Atrodo, kad aš taip neilgai gyvenu, dar vis tik galvoju, gyventi – gerai, be jokių rūpesčių gyventi. Dar noriu daug keliauti, daug pamatyti tolimų kraštų ir miestų… Italija, Krymas, Kaukazas ir visi kiti žemės kampeliai, visur norėčiau būti, viską pamatyti, tokia jau mano nepasotinama “dūšia”… Vis kažko ilgėtis, laukti, ieškoti…
Kalba netaisyta
Bus daugiau
Nuotraukos B. Bobinienės