Knutas Olofas Falkas gimė 1906-04-19 Hamars Glasbruk vietovėje, mirė 1990-01-30 Lunde, Švedijoje. Į jotvingių žemę ėmė atvykti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą – rinko tautosaką ir tyrė Vygrių istoriją. Paskui karas sutrukdė keliones. 1941 m. ėmė dėstyti Upsalos, vėliau Lundo universitete. 1945 m. jam suteikiamas profesoriaus vardas. Buvo vienas iš iniciatorių organizuojant Švedijos Jotvingių ekspediciją, tyrusią Jotvą 1959–1980 metais. Į tuometinę komunistinę Lenkiją kartu vyko studentai, pokariu – žmona Dagmara Larsen-Falk. Ekspedicijos kalbotyros sekcija, kuriai vadovavo Falkas, susidomėjusi tyrė vandenvardžius. Būtent jie, profesoriaus nuomone, ilgiausiai išlieka nepakitę žmonių atmintyje. Dėmesį patraukė Galadusio valkstys – šiame ežere metami ir traukiami žvejų tinklai. Daug informacijos suteikė vietos lietuvis, Žagarių kaimo gyventojas Stasys Marcinkevičius. Profesoriaus įsitikinimu, šis žvejojimo paprotys atėjo iš jotvingių. Po ekspedicijos gimė straipsniai apie Akmenio, Alno ir Balčio ežerų vardų baltišką kilmę bei didokas darbas apie lietuviškų vietovardžių sulenkinimą. Po ilgamečių tyrinėjimų profesorius padarė išvadą, kad jotvingiai buvo viena iš prūsų genčių.
Iš kairės stovi: Stasys Marcinkevičius, Falko žmona, Mikasė Marcinkevičienė, prof. Falkas, Genutė Marcinkevičienė, Alfonsas Marcinkevičius. Sėdi Stasys ir Ona Marcinkevičiai su anūkais
Falkas, būdamas studentas Švedijoje, susidomėjo slavų ir baltų kalbomis. Todėl 1931 m. pirmąkart atvyko Lenkijon ir studijavo lenkų kalbą Varšuvos universitete. Vėliau metus laiko dėstė švedų kalbą Jogailaičių universitete Krokuvoje ir ten lankė užsiėmimus lenkų kalba. Atvykdamas į Lietuvą 1932, 1935–1937 metais dėstė savo gimtąją kalbą Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, kartu tobulindamas lietuvių kalbos žinias. Vilniaus universiteto Retų spaudinių skyriuje iki šiol saugomas jo pareiškimas Kauno universitetui apie atleidimą iš lektoriaus pareigų dėl išvykimo į gimtinę.
Lenkų ir lietuvių kalbų mokėjimas ypač pravertė kelionėse į buvusią Jotvą – tuometinės Lenkijos šiaurės rytus. 1934 m. pėsčiomis apėjo Vygrių ežerą, klausėsi žmonių pasakojimų. Falkas keliavo į pietų Suvalkiją ir 1936 bei 1937 metų vasaromis. Ištyręs išlikusius istorinius dokumentus priėjo išvadą, kad vygriai – tai jotvingių giminės dalis, Vytauto Didžiojo perkelti iš ežero pusiasalio į įvairias Suvalkijos vietas, o atsilaisvinusioje vietoje didysis kunigaikštis tąkart įkūrė medžioklės pilį. Apie perkeltus jotvingius byloja išlikę vietovardžiai: Vingrėnai (dab. Būdviečio seniūnija Lietuvoje), Vygrėnai (dab. Seinų valsčius) ir Vygriai (dab. Suvalkų apskritis). Grįžęs į Upsalą, parašė darbą „Vygrių ir Hutos vandenys. Toponimikos studija“ (už kurį 1941 m. jam buvo suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis) su istorinių, archyvinių dokumentų kopijomis (naudojosi archyvine bibliotekų medžiaga apie Suvalkiją, darė ir rinko fotokopijas; jo dėka išliko kopijos kai kurių per karą dingusių dokumentų). 1959, 1960 ir 1961 m. vasaromis, tęsdamas prieškarinius tyrinėjimus, tyrė mūsų apylinkių toponomastiką, pasisakydamas lenkų spaudoje apie gamtos apsaugą.
Profesoriaus K. O. Falko sukurtas Lundo Slavistikos institutas (nusipelnęs ir baltistikai) tapo vienu iš šios srities pasaulinių centrų. 1963 m. Falkas išrinktas Tarptautinės baltų-slavų santykių tyrimo komisijos nariu, 1965 m. Poznanės universitetas jam suteikė garbės daktaro laipsnį.
Po K. O. Falko mirties liko milžiniškas archyvas: straipsniai, nuotraukos, užrašai ir istorinių dokumentų kopijos. Pastarosios yra ypač vertingos, nes kai kurių dokumentų originalai sunaikinti Antrojo pasaulinio karo metu. Profesoriaus našlė Dagmara Falk (jai suteiktas Suvalkų miesto garbės pilietės vardas) Suvalkų apygardos muziejui padovanojo dvylika kartoninių dėžių su neįkainojamu mokslininko palikimu. Priešais muziejaus pastatą K. O. Falkui pastatytas paminklas – akmuo, savo forma primenantis skandinavišką antkapinį paminklą su runų užrašu (autorius Rafał Strumiłło). Išleista jo studijos apie Suvalkijos vandenvardžių tyrinėjimus santrauka (Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, VI, Roma, 1985).
Literatūra apie profesorių Falką:
– Zigmas Zinkevičius. Knutas Olofas Falkas. „Kalba ir mintis“. Sudarė B. Savukynas. Vilnius, 1980, p. 197–199
– Gunnar Jacobsson. Professor Knut-Olof Falk’s sixtieth birthday Scando-Slavica, 1600-082X, Volume 12, Issue 1, 1966, p. 173–174
– Suvalkijos tyrinėtojas iš Lundo (lenk.)
– Knutas Olofas Falkas – didysis Lenkijos draugas (lenk.)
Naudotasi:
http://www.dziecionline.pl/Suwalki/ludzie.htm
Vikipedija
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl