Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą:
„Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė.
Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir sako jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’ Tie atsako: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis taria jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną’.
Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir baigdamas pirmaisiais!’ Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą.
Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: ‘Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, kurie nešėme dienos ir kaitros naštą’. Bet jis vienam atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniajam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia daryti su savais pinigais, kaip noriu? Ar todėl tu šnairuoji, kad aš geras?!’
Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“. Evangelija Mt 20, 1–16
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Algirdas Akelaitis
Kartais kunigui tenka sujaukti netgi savo bičiulystes, nes Žodis, kurį reikia skelbti, būna nešališkas. Taip ir aš šiandien jaučiuos, galvodamas apie Tave, brangus Jėzaus Mokiny. Norėčiau gražaus ir šilto komentaro apie šią Evangeliją. Tačiau jei nepjaustome Mato teksto į gabaliukus ir skaitome jį visą ištisai, šiandienos ištrauka sukaukia pavojaus sirenomis. Keistai ji skamba Viešpaties Prisikėlimo dieną…
Jėzus – pakeliui į Jeruzalę, apsuptas vis labiau augančio priešiškumo. Ruošiasi kančiai. Perskaičius ilgesnę Evangelijos atkarpą nuo devyniolikto skyriaus pabaigos, kur Petras rūpinasi atlygiu, iki dvidešimto skyriaus pabaigos, kuri užsibaigia Jėzaus „aš esu Tarnas“ – norisi apsiverkti… Toks vaizdas, kad jie eina skirtingomis kryptimis. Jėzus – vis silpnyn, ieškodamas paguodos ir bičiulystės. Apaštalai – vis stipryn, vis pasitikrindami, ar viskas gerai su jų ministrų portfeliais. Jėzus kalba per tyliai, kad jie išgirstų. Praleisdami pro ausis Jėzaus atsidūsėjimus, tarsi skubėdami net du kartus iš eilės bando išgauti garantijas…
Vynuogyno šeimininkas irgi skuba? Kokie neatidėliotini darbai ten užgriuvo, kad jis nenustygsta ir vis eina dairytis darbininkų? Ar tai – ne derliaus rinkimo metas? Kokie skirtingi jo darbininkai! Vieni neša dienos, kiti – paniekos ir atmetimo naštą. Ir netgi kai ateina Paskutinioji dienos valanda, jis pašaukia paskutiniuosius (eschatoi) – tuos, kurie niekam nereikalingi. Tai – dabar. Jėzus yra toji Valanda, kurioje į vynuogyną sukviečiami VISI. Apaštalai (norisi nusijuokti, nes čia reikėtų didelėmis raidėmis įrašyti ir „aš“) yra lygiai tokie pat paskutinieji, tačiau kokia pažįstama ta mintis: „Štai, kaip gera būti Jėzaus išrinktuoju…“
Ir pagaliau – šiandienos Žinia, kurią išgyvename stovėdami eilutėje prie atlyginimų stalo.
Ech… o moka tai juk nuo pačių pačių paskiausiųjų, kurie netgi ir po manęs atėjo. Ir čia – o varge – apie ką galvoju, pamatęs, kiek gavo pats paskutinysis, staiga tapęs pirmuoju? Apie ką, mano širdie pradėjai austi mintį, lygindama save su juo? Kaip netikėtai AŠ tapau atskaitos tašku tarp to, kas teisinga, o kas – ne. Kaip netikėtai „neteisinga“ išvirto į „jaučiuosi nuskriaustas“… Jei mano širdis būtų Tavojoje, Jėzau, apie ką galvočiau? O jei Tu stovėtum eilėj – kuo Tavo širdis plazdėtų? Džiaugtis tuo – pirmuoju / paskutiniu – kurio orumas buvo su kaupu atstatytas, ar vėl – apie save, apie save, apie save?..
Taip, Viešpatie, mano mintys – ne tavo mintys…
Man „atlygis“ vis dar ir nuolat iš naujo siejasi su tuo, kokias pareigas užimu, kiek valandų dirbau ir kiek prakaito lašų nubraukiau. Ak, Tėti, kada gi paimsi iš manęs šitą akmeninę širdį, kuri neplaka troškimu kaip didžiausią Lobį, Atlygį ir Džiaugsmą apkabinti Tave? Kada gi visoje pilnatvėje apsigyvensi manyje, Šventoji Meilės Ugnie? Ar suplasnosi manyje naujosiomis Sekminėmis? Ar perkeisi mano mintis į Viešpaties mintis? O mano norus? Ar padarysi, kad pagaliau tarnaučiau savo broliams, o ne lenktyniaučiau dėl minkštesnio fotelio Dangaus svetainėje?
Tebūnie ši diena Paskutinė, Viešpatie. Padaryk mane naują. Noriu Tavyje paskęsti. Tavimi kvėpuoti. Noriu, kad kai šiandien priimsiu Tave Eucharistijoje, pasklistum po mane, apimtum mane visą. Noriu, kad Tu manyje matytum. Tu manyje būtum kantrus. Nes esi mano Viskas. Nes be Tavęs mano gyvenimo giesmė nebesirimuoja… Šiandien – sekmadienis, Viešpatie, – atlyginimų diena. Visi gauname Tave…
Širdis šokinėja kažkodėl 🙂
Bernardinai.lt