Kur tas Punskas? – Gal Baltarusijoj ar Ukrainoj, o gal Latvijoj?
Lenkijos lietuvių „sostinė“? – Tikriausiai bus Krokuvoj. Arba Varšuvoj…
Mums, gyvenantiems čia nuolat arba kilusiems iš Punsko ir Seinų krašto – tokie svarstymai atrodo juokingi. Bet tuos klausimus uždavėmė ne mūsiškiams, o Tarptautinės mokslo mugės „Erdvėlaivis Žemė“, kuri vyko 2017 m. rugsėjo 15 d. Kaune, KTU „Santakos“ slėnyje, jauniesiems lankytojams.
Vykdami į šį renginį, spėjome, kad sunku bus pritraukti jaunąją publiką į „Aušros“ leidyklos stendą vien tik mūsų išleistomis knygomis ir žurnalais. Mūsų leidiniai, išskyrus vadovėlius, skirti labiau suaugusiems, ne vaikams. Taigi kartu su savo rimtomis publikacijomis pasiėmėme „Aušrelių“, atvirukų, prisigaminome skirtukų, vizitinių kortelių, pasiruošėme filmų apie Punsko ir Seinų kraštą, prisipirkome saldumynų ir surengėme viktoriną „Ką žinau apie Punsko ir Seinų kraštą?“
Kaip vėliau paaiškėjo – būtent viktorina kėlė didžiausią susidomėjimą. Už teisingus atsakymus dalyviams skyrėme mūsų leidyklos išleistas knygas, atvirukus, žurnalus, saldainius. Taigi,norinčiųjų dalyvauti netrūko.
Buvome maloniai nustebinti Lietuvos jaunimo smalsumo, žingeidumo, įžvalgumo. Parinkti klausimai, mūsų galva, nebuvo nei labai sunkūs, nei sudėtingi, tačiau jaunam žmogui, dar negirdėjusiam (o tokių buvo dauguma) apie Lenkijoje gyvenančius lietuvius, reikėjo šiek tiek „pamankštinti neuronus“. Ne tik jaunam – pasirodo, ir mokytojams tie mūsų klausimai kėlė problemų. Pavyzdžiui, suko jie galvą, kokia buvo „Seinų kunigo, „Šaltinio“ bendradarbio, kuris žuvo „Titanike“, pavardė“. Arba: „Ežeras Lenkijos-Lietuvos pasienyje, prie kurio vyksta lietuviškų ansamblių sąskrydžiai“ – dažniausias, bet neteisingas atsakymas: „Vištytis“.
Beje, jaunimas buvo labai išradingas. Į klausimą „Pamaldus XVI a. Lenkijos karalius, Punsko parapijos įkūrėjas“ merginos greit surado atsakymą, susiieškojusios mūsų leidyklos parodoje demonstruojamą albumą „Punsko parapija 1597-2007“, kuriame pateikta visa parapijos įkūrimo istorija ir, aišku, to karaliaus vardas. Kita gimnazistė, ištraukusi lapelį su užrašu „Punsko mokytojas ir visuomenininkas, Punsko etnografinio muziejaus įkūrėjas“, tuojau tarp mūsų knygų „sužvejojo“ Juozą Vainą. Jau neminėsiu labai paprasto klausimo: „Lenkijoje veikianti lietuviška leidykla“ – į kurį atsakymas buvo tiesiog užrašytas ant stendo ir įžvalgūs moksleiviai greit jį pateikdavo.
Viktorinoje dalyvavo ir tokių, kurie puikiai išmano Lietuvos literatūrą ir istoriją. Vienas berniukas, atrodo, penktokas, į klausimą: „Lietuvos kompozitorius, vargonininkas, kuris derino Punsko bažnyčios vargonus. Muzikos Maironio žodžiams „Lietuva brangi“ kūrėjas“, ilgai nesvarstęs, atsakė: „Naujalis“. Reikia pažymėti, kad šį klausimą buvo ištraukę ir vyresni draugai, ir mokytojai, ir niekas iš jų teisingai neatsakė.
Ar mūsų viktorinoje dalyvavo tik vyresni moksleiviai ir mokytojai? Tikrai ne. Klausimų lapelius dėžutėje maišė ir pradinukai. Kai kuriems pasisekė. Neturėjo problemų su tokiais klausimais kaip „Punsko LKN kapela arba senovės apavas“, „Vietoj grindų Punsko skanseno „stuboje“, „Keturkojai užtvankų statytojai, gyvenantys Bebrūčio draustinyje netoli Punsko“, „Monarchinės valstybės valdovas arba Punsko bažnyčios altoriaus autorius“. Sulaukėm gerų atsakymų ir įteikėm „Aušrelių“, lipdukų, saldumynų. Tačiau į klausimą „Kovinga baltų tauta, gyvenusi Punsko krašte iki XIII a.“ mažieji trečiokėliai neatsakė, nes pasak jų – jie dar istorijos nesimoko.
Kai kurie mūsų viktorinos dalyviai veikė organizuotomis grupėmis. Mūsų patys mėgstamiausi – vienos Kauno gimnazijos pirmokai: du klasės išrinktieji atstovai, traukiantys klausimus, ir visi kiti – sufleriai. Mugės teritorijoje veikė bevielis internetas, tad jaunimas bandė greitai susiieškoti atsakymus virtualioje erdvėje. Deja, ne visada pavykdavo susieti faktus – dėl laiko stokos reikėjo veikti greitai ir tiesiog „šaudyti“. Į klausimą „Seinų bazilikoje palaidotas lietuvių vyskupas ir poetas“ vienas vaikinų, net nemirktelėjęs, išpyškino „Sigitas Birgelis“. Mes jam ir atsakėme: štai Sigitas Birgelis, gyvas ir sveikas, sėdi šalia, prie leidyklos knygų. Oi, buvo jaunimėliui ir gėdos, ir juoko! Tačiau tai jų visiškai neatbaidė. Išanalizavę bemaž visus viktorinos klausimus, jie prisirinko nemažą glėbį prizų – knygų. Anot vieno drąsiausių: „Mes jaučiame knygų alkį“. O mes džiaugiamės, kad jiems buvo smalsu, kad tyrinėdami ir naršydami internete šį bei tą sužinojo apie mūsų kraštą ir mus, Lenkijos lietuvius.
Važiuodama iš Kauno atgal į Punską, svarsčiau, ar negalėjome daugiau prigalvoti klausimų, paįvairinti viktoriną kokiomis nors specialiomis užduotimis. Galbūt. Iš tiesų nesitikėjom, kad paprastas žaidimas sukels tokį susidomėjimą ir azartą. Tačiau, galima sakyti, laimėjome ir mes patys – bendraudami su jaunais Lietuvos žmonėmis, aiškinome jiems, kas mes, iš kur, ką veikiame. Papasakojome, kad daugiausia Lenkijos lietuvių gyvena ne Suvalkuose, ne Varšuvoj, o mažam pasienio miestely. Kad dalis Lenkijos ir Lietuvos sienos – pats Galadusio ežeras. Kad yra Punsko licėjus ir Seinų „Žiburys“. Kad Punsko ir Seinų krašte žmonės kalba, dainuoja, mokosi lietuviškai. Kad vienintelė Europoje lietuviška leidykla už Lietuvos ribų veikia Lenkijoje ir kad jos vardas „Aušra“…
Božena Bobinienė, punskas.pl
Nuotraukos: Valdas Žilionis, Vida Baranauskaitė