Diskusijos apie Antrąjį pasaulinį karą, Holokaustą, kolaboravimą ir pasipriešinimą Vidurio ir Rytų Europai yra ir dar, matyt, ilgai liks vienos skausmingiausių. Sovietinės Holokausto marginalizacijos bei oficialiosios propagandos, skelbusios antitarybinius „buržuazinius nacionalistus“ kriminaliniais nusikaltėliais ir nacių pagalbininkais, atgarsiai svarstant šitas temas tebekelia sunkumų ir konfliktų. Daugeliui istorikų liekant ištikimiems įsivaizdavimui, kad jų darbas yra tik korektiški moksliniai tyrimai, bet ne savo pasiekimų sklaida visuomenei jai suprantama kalba, kaip ir oficialiojoje atminties politikoje įtvirtintas „juodai baltas“ praeities vaizdinys, kuriame vyrauja tik „didvyriai ir išdavikai“, neleidžia į šią sudėtingą praeitį pažvelgti atviriau ir įvairiapusiškiau. Kai tokia padėtis, dažniausiai istorikų darbo imasi neprofesionalai – žurnalistai, rašytojai, tinklaraštininkai… – tad kartais sunku suvokti, ko jų nuostatoje daugiau – nuoširdaus tiesos ieškojimo, provokacijų ar elementaraus neišmanymo. Neseniai kilęs vadinamasis „Vanagaitės skandalas“ ir išryškino šias problemas, bet taip pat suteikė progą apie tai prabilti be užuolankų ir tariamo „politkorektiškumo“ šleifo.
Kaip žinia, Rūta Vanagaitė 2016 m. išleido knygą „Mūsiškiai“ apie Holokaustą Lietuvoje, kurioje, kaip ir dažnuose viešuose savo pasisakymuose užsienyje, nuosekliai piršo mintį, kad lietuviai Antrojo pasaulinio karo metais esą masiškai žudė vietos žydus; kad tokia esą buvo oficiali Lietuvos valstybės (kuri iš tiesų neegzistavo, šalis buvo okupuota nacių) politika (1); kad dabartiniai lietuviai privalo pripažinti savo kolektyvinę kaltę ir atsakomybę bei kolektyviai atgailauti; kad atseit kiekviename name yra daiktų, prisiplėštų iš genocido aukų (2), lietuvių burnose – žydų auksas (3) ir t.t. Vanagaitė net nusišnekėjo iki to, kad šiandieninė emigracija ir tuštėjanti provincija – tai esą bausmė mums visiems už to meto tautos padarytą nusikaltimą (4). Ji taip pat tvirtino, kad šios temos istorikai visai nenagrinėja, kad visi bijo net viešai apie tai prasitarti, ir tik ji viena atseit išdrįso apie tai prabilti.Reklamuodama savo knygą, autorė aktyviai reiškėsi ją noriai kvietusioje žiniasklaidoje, tvirtindama, kad netrukus ją už tai ims persekioti, tačiau to neįvyko. Liberalioji ir kultūrinio elito visuomenės dalis priėmė knygą su aplodismentais. Tuo tarpu temos žinovai parašė recenzijas (5), pareikšdami, kad Vanagaitė neturi žalio supratimo, kas yra korektiški istoriniai tyrimai ir kad jos knyga yra labai tendencinga bei vienpusė, iš esmės nutylinti kitus svarbius karo meto veiksnius bei įvykius. Juk autorė pati prisipažino, kad dar visai neseniai apie Holokaustą nežinojo beveik nieko, kas jai nė kiek nesutrukdė per metus (!) temą ne tik ištyrinėti, bet parašyti bei išleisti knygą. Tačiau dauguma tiesiog nutylėjo, nenorėdama veltis į šį reikalą ir pagarsėti „antisemitizmu“. Istorikai taip pat veikiai išsiaiškino, jog nuotrauka, panaudota knygos paskutiniam viršeliui, iliustruojanti kaip lietuviai šaudo savo bendrapiliečius žydus, iš tiesų yra falsifikatas (žr. originalią nuotrauką viršuje – vokiečiai sušaudo serbų partizanus 1941 m.; veidrodinis vaizdas apačioje – Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ galinis viršelis). Ši klastotė Irenos Tumavičiūtės buvo pastebėta gerokai anksčiau nei kilo dabartinis skandalas (6), nors ypatingos reakcijos ir nesukėlė. Ironiška, po ja pateikta Tomo Venclovos frazė, kad “ši knyga mums padės objektyviau ir brandžiau pažvelgti į savo istoriją, įgyti daugiau tikrosios nacionalinės savimonės ir savigarbos“…
Nors Vanagaitė buvo nurodyta kaip vienintelė šios knygos autorė, jos interviu užsienyje užsimenama apie bendraautorių, žinomą „nacių medžiotoją“, Simono Vyzentalio centro vadovą Efraimą Zurofą (beje, ant ką tik išėjusios knygos lenkiškosios versijos jau nurodomos abi pavardės. Knyga šiuo metu verčiama į rusų, anglų ir kitas kalbas). Vėliau žurnalistas Arkadijus Vinokuras išleido knygą „Mes nežudėme“ , kuri buvo reakcija į Vanagaitės knygą ir paneigė kai kurias pernelyg toli einančias jos išvadas.
Kaltindami Adolfą Ramanauską-Vanagą esą bendradarbiavus su NKVD bei karo metais naikinus žydus nei Vanagaitė, nei Zurofas nepateikė tai įrodančių patikimų dokumentų, nors tvirtino tokius turintys. Besilankydamas neseniai įkurtoje Valstybės istorinės atminties komisijoje Seime Zurofas taip pat reikalavo žydų kilmės sovietinių represinių struktūrų bendradarbius, žuvusius nuo antisovietinio pogrindžio rankų, pripažinti Holokausto aukomis. Tai, kaip ir Vanagaitės pareiškimai, kad esą bandydamas nusižudyti Vanagas pats save nusikankino, sukėlė skandalą. Visuomenė nebegalėjo nereaguoti. Didžiausia Lietuvoje leidykla Alma Littera, kurioje iki tol spausdinosi Vanagaitė, nusprendė iš pardavimo išimti VISAS jos knygas, įskaitant naujausią (jas norėta atiduoti Vanagaitei, bet ji atsisakė). Knygų likimas kol kas nežinomas, šis sprendimas iššaukė daug ginčų. Leidykla taip pat pranešė, kad nebekartos žinomo poeto Kosto Kubilinsko knygų leidimo. Jo poezija laikoma lietuvių literatūros vaikams šedevru ir yra populiari iki šiol, nepaisant visiems žinomų faktų, jog partizanaujant sučiuptas sovietinių represinių struktūrų už galimybę kurti jis ne tik išdavė kovos draugus, bet ir juos asmeniškai žudė.
Nors vėliau Vanagaitė ir prisipažino suklydusi (visgi žodis „atleiskite“ jos išplatintame pareiškime taip ir nenuskambėjo), tačiau visuomenė jos nuoširdumu nepatikėjo. Ir neveltui. Rašytoja šiuo metu aktyviai gastroliuoja pasaulyje. Neseniai pasirodė informacija, kad po vieno susitikimo su skaitytojais JAV į žurnalisto pastabą, jog jos pasisakymuose esama daugybės istorinių netikslumų, Vanagaitė atšovė, jog jai esą svarbu ne istorinis tikslumas, o tiesa (7) Rusakalbiame informacijos lauke iki šiol intensyviai propaguojama išimtinai jos pozicija, nepateikiant jai alternatyvių nuomonių. Deja, oficialios Lietuvos valstybės pozicijos tarptautinėje arenoje šia tema iki šiol nėra, buvo tik trumpas URM pareiškimas, pasiųstas Europos žydų kongresui, užsistojusiam rašytoją prieš tariamą jos pjudymą. Ją palaikė ir garsusis Tomas Venclova. Zurofas tarptautinei auditorijai tęsia pasakojimus apie „Vanagą – Holokausto vykdytoją“.
Kokios buvo tikrosios „Vanagaitės skandalo“ priežastys mes tikriausiai niekada nesužinosime. Ar tai būta pernelyg drąsaus ir per toli nuėjusio piaro, sugalvoto naujosios knygos reklamai? Kodėl savo viešoms „abejonėms“, niekaip nesusijusioms su autobiografijos pristatymu, ji pasirinko būtent šio partizanų vado suėmimo ir žūties aplinkybes? Ar sąskambis Vanagas-Vanagaitė yra atsitiktinis? Juk lietuviai puikiai žino, kad tai ne antroji A. Ramanausko pavardė, o konspiracinis slapyvardis, kokias turėjo visi partizanai, kartais, savisaugos tikslais, – net po keletą. Bet užsieniečiai, be abejo, šito nežino. Kadangi savo pagarsėjusioje knygoje „Mūsiškiai“ ir viešuose pasisakymuose Vanagaitė ne kartą minėjo savo giminaitį, apie kurį netikėtai sužinojusi, kad jis esą buvo žydšaudys, gausi jos užsienio auditorija, daugiausia rusakalbiai žydai, išgirdę apie Vanagą galėjo padaryti logišką išvadą, kad kalbama būtent apie tą asmenį. Istorikas Tomas Baranauskas spėja, kad rašytoja be pagrindo apšmeižė net savo tikrą senelį Joną Vanagą, kuris buvo 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, netiesiogiai susijęs su susidorojimu su besitraukiančiais sovietiniais aktyvistais, tarp kurių būta ir keleto žydų (8). Visa tai primena Rusijoje dažnai rinkimų metu naudojamas juodąsias viešųjų ryšių technologijas, kai nepageidautinam kandidatui priešpastatomas bendravardis bendrapavardis, kad rinkėjai liktų suklaidinti. Į tokias interpretacijas veda ir kiti sutapimai, į kuriuos atkreipė dėmesį socialinių tinklų vartotojai. Ramanausko vardas Adolfas (aliuzija į Hitlerį?); skandalas prasidėjo Vėlinių išvakarėse, kai tradiciškai lankomos kapinės; nutraukus knygų pardavimą, daugybėje savo interviu Rusijos ir Izraelio žiniasklaidai Vanagaitė tvirtino, kad jos jau esą deginamos (aliuzija į knygas deginusius nacistus?) ir t.t. Savo gausiuose interviu ir užsienyje skaitytuose pranešimuose Vanagaitė visus antisovietinio pasipriešinimo dalyvius ne kartą vadino Holokausto vykdytojais. Dabar gi, naudojantis vieno iš pasipriešinimo lyderių Vanago – simbolinės pasipriešinimo asmenybės ir NKVD kankinio – vardo diskreditacija, buvo pabandyta mesti šešėlį dalyvavusiems antisovietinėje kovoje, taip prikeliant sovietinį mitą apie „buržuazinius nacionalistus – Hitlerio parankinius“. Galbūt visa tai nėra jokie atsitiktinumai, o bandymas parodyti, kad Lietuva, ES ir NATO narė, girdi, atsisako pripažinti savo tariamai „fašistinę“ praeitį? O kokia šalis iki šiol „pribaltus“ vadina „fašistais“ turbūt dar pamename…
Stebėtina, kad Vanagaitės istorinėse interpretacijose Stalino režimo nusikaltimai apskritai neegzistuoja, taip pat užtušuojama ir nacistinės Vokietijos kaltė. Taip sudaromas įspūdis, kad nei iš šio, nei iš to Lietuvos visuomenė staiga sužvėrėjo ir puolė žudyti savo bendrapiliečius žydus bei grobstyti jų turtą. Šitai, kaip ir niekuo neparemtų kaltinimų Vanagui siurrealizmas, sukėlė šoką ir suprantamą pasipiktinimą. Kai kas pamanė, kad Vanagaitė ir Zurofas veikia kaip vadinamosios „Holokausto industrijos“ atstovai, bandantys „kovos su antisemitizmu“ priedanga išgauti sau daugiau materialinės bei simbolinės naudos. Nemanau, kad visuomenės reakcija būtų buvusi tokia pat griežta, jeigu jie iš tiesų būtų pateikę dokumentus, įrodančius šio „miško brolio“ dalyvavimą Holokauste. Dalis žmonių apie Vanagą apskritai pirmąkart išgirdo šio skandalo metu (todėl sveikintina kino režisieriaus Vytauto V. Landsbergio idėja sukurti filmą apie jį). Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad visuomenės požiūris į antisovietinį pasipriešinimą Lietuvoje iki šiol toli gražu nevienareikšmis. Egzistuoja šeimų atmintis, kvestionuojanti kuriamą didvyrišką partizanų įvaizdį, be to, vyresnės kartos žmonių kalboje latentiškai prasprūsta ir sovietinės jų kaip „banditų“ interpretacijos likučiai, nesuvokiant tikrosios antisovietinės kovos reikšmės bei vertės.
Reikia pripažinti, kad „Vanagaitės skandalo“ pasekmės yra tiek negatyvios, tiek ir, stebėtina, pozityvios. Visuomenė, kitaip nei politinis ir kultūrinis elitas, kuris šiuo atveju laikėsi nuošaliai, spontaniškai ir aktyviai susivienijo ginti ne tik NKVD nukankinto nacionalinio didvyrio, bet ir istorinės tiesos. Tema buvo itin plačiai aptarinėjama. Labai padidėjo susidomėjimas Holokausto ir sovietinio pogrindžio Lietuvoje istorija, ypač vaikų ir jaunimo tarpe. Nemanau, kad po skandalo atsiras daugiau bandančių neigti faktus, kad keli tūkstančiai lietuvių išties dalyvavo savo bendrapiliečių naikinime ar padidės antisemitizmo lygis. Tačiau neatsakingi Vanagaitės pareiškimai išties sukėlė jau kiek nuslopusį abipusių skriaudų bei nuoskaudų eskalavimą. Ilgametės dviejų tautų pastangos suartėti atmetamos atgal ir gali tekti iš naujo kurti pasitikėjimą. Bet taip pat svarbu, kad lietuviai jau atsisako nuolankiai priimti nepagrįstus kaltinimus kolektyvine kalte, atsisako susitaikyti su selektyviu požiūriu į praeities asmenybes, atmesti sudėtingai praeičiai suprasti taikomus dvigubus standartus, atsisako interpretacijų, kuriomis nacizmo žiaurumais siekiama parankiai pridengti komunizmo nusikaltimus. Galbūt tame ir slypi tikro dialogo galimybė. Be veidmainiško politkorektiškumo, nuoskaudų nutylėjimo, be skirstymo į aukas ir budelius, į mūsiškius“ ir „jūsiškius“, tiesiog bendražmogišku pagrindu, nes skaudu visiems.
Teigiama skandalo pasekme laikyčiau ir tai, kad buvo atkreiptas dėmesys į Holokausto tyrinėjimų būklę Lietuvoje. Visuomenė gavo progą jais giliau pasidomėti ir sužinojo, kad jau yra atlikta išsami pagrindinių karo meto įvykių analizė, leidžiama daugybė monografijų, atlasai ir pan. Lietuvos (čia pagrindinis specialistas A. Bubnys, minėtini V. Brandišauskas , A. Eidintas, L. Truska ir kiti) bei užsienio istorikai (Ch. Diechmannas, R. van Vorenas, ir kt.), taip pat lietuvių diasporos atstovai JAV (S. Sužiedėlis) produktyviai daug metų dirba kartu. Nemažai dėmesio skiriama ir kultūrinės bei komunikatyvinės atminties tyrimams apie Holokaustą bei Lietuvos žydų bendruomenę (H. Vitkus, I. Šutinienė). Instituciniu lygmeniu šios temos tyrimais užsiima Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC). Be to, prie Vilniaus universiteto veikia Rytų Europos žydų kultūros ir palikimo tyrimų centras, vadovaujamas dr. J. Verbickienės. Švietimo srityje daug nuveikė valstybinis Vilniaus Gaono vardo žydų muziejus, jam pavaldus Tolerancijos centras, be to, muziejaus filialai skirti Holokaustui Lietuvoje ir Panerių Memorialas, kuriame dirba perspektyvus jaunas istorikas Z. Vitkus. Jau keleri metai kiekvieną rudenį vyksta Europos žydų paveldo dienos, organizuojamos Kultūros paveldo departamento. Jo pastangomis, finansiškai remiant ES, buvo restauruota ir visuomenei duris atvėrė nemažai žydų architektūros objektų ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Šis kruopštus kolektyvinis daugelio specialistų – tyrėjų, muziejininkų, restauratorių, mokytojų ir pan. – darbas jau davė produktyvius rezultatus: gilesnį litvakų kultūros pažinimą ir pozityvaus jų vaizdinio Lietuvos visuomenėje stiprinimą. Todėl šiuos specialistus veikiausiai įskaudino neatsakingi pseudoistorikės Vanagaitės pareiškimai, kad ji esą yra pirmeivė temoje, prie kurios istorikai ir visuomenė atseit iki šiol bijo prisiliesti.
Aišku, visuomet galima sakyti, kad ne visi šie darbai, renginiai ir informacija pasiekia plačiąją visuomenę, kad jai vis dar trūksta patikimų žinių apie žydų bendruomenę ir kultūrą ankstesniais amžiais ir Holokausto prielaidas bei eigą Europoje ir Lietuvoje, apie valstybės vykdytą ir vykdomą politiką tautinių bendrijų atžvilgiu. 1918 m., kuriantis Lietuvos Respublikai, iš pradžių santykiai su vietos žydais klostėsi gana pozityviai. Įtakingų tarptautinių ryšių turinčios bendruomenės palaikymo siekiančios vyriausybės kabinete net buvo įsteigtas Žydų reikalų ministro postas. Žydai sudarė apie 7 proc. šalies gyventojų, t.y. buvo didžiausia tautinė mažuma prieškarinėje Lietuvos respublikoje, likusioje be Vilniaus krašto. Buitiniu lygmeniu, sprendžiant iš prisiminimų, santykiai buvo gana normalūs, bet ir gana riboti. Dvi tuo metu dar ganėtinai konservatyvias bendrijas skyrė religija, kultūra, gyvenimo būdas. Žinoma, pasitaikydavo ir buitinio antisemitizmo. Paskutiniame nepriklausomybės dešimtmetyje sustiprėjo konkurencija ekonominėje sferoje: autoritarinis tautininkų režimas bandė skatinti verslininkus ir prekybininkus lietuvius, dėl to kildavo konfliktų ir nesutarimų. Tačiau reikia pastebėti, kad, skirtingai nuo kitose regiono šalyse fiksuotų rimtų tarpetninių susidūrimų ir įtampų, masinių kruvinų pogromų prieškario Lietuvoje nebūta.
Ar galima teigti, kad antisemitizmo sustiprėjimą karo išvakarėse ir pradžioje labiausiai paskatino mitas apie „žydbolševizmą“? Yra tyrimų, pavyzdžiui, istoriko L. Truskos, kuriuose šis klausimas analizuojamas. Dalykas tas, kad pirmoji sovietinė okupacija 1940–1941 metais buvo labai klastinga (naujoji valdžia žadėjo ir kalbėjo viena, o darė visai ką kita) ir žiauri (iškart prasidėjo buvusios valdžios, kultūros veikėjų suėmimai, represijos, masiniai nekaltų žmonių trėmimai į Sibirą, kultūrinės veiklos suvaržymai ir pan.) Ir sovietinėse represinėse struktūrose bei vietinių jų bendradarbių tarpe žmonės staiga pamatė žydus. Tai nereiškia, kad jų ten buvo statistinė dauguma, tiesiog susidarė įspūdis, kad žydai, kurie, kaip minėta, iki tol buvo gana silpnai integravęsi lietuvių visuomenėje, masiškai palaiko svetimą okupacinį režimą, aktyviai su juo bendrininkauja. Nepaisant to, kad į jį įsitraukė tik dalis kairuoliško žydų jaunimo, staiga išvydusio galimybes pasaulietinei karjerai, kuri anksčiau jiems buvo apsunkinta, kad dalis pačių žydų buvo deportuota į Sibirą ir t.t.
Manoma, kad antisemitizmo bangai, kuri transformavosi į kelių tūkstančių lietuvių dalyvavimą Holokauste, kilti įtakos turėjo ir Rainių tragedija, kai 1941 m. birželio 22–26 dienomis besitraukiantys NKVD ir sovietinės armijos daliniai nukankino ir sušaudė 75 Telšių kalėjimo kalinius. Žinoma, kad šiuose žudymuose dalyvavo ir NKVD darbuotojas Nachmanas Dušanskis, vėliau kankinęs Vanagą. Kai kurioms Rainių aukoms taip pat buvo sumaitotos genitalijos, t.y. atpažįstamas stalininių sadistų braižas. Šis nusikaltimas buvo aptiktas gana greitai ir nacių propaganda meistriškai jį panaudojo kurstydama vietinių gyventojų neapykantą „žydobolševikiniams grobikams“. Visa tai virto tragedija, nusinešusia iki 95 proc. Lietuvos gyventojų žydų, skirtingais skaičiavimais – nuo 165 iki 210 tūkst. aukų. Istorikai iš LGGRC šiuo metu yra identifikavę 2039 lietuvius, vienaip ar kitaip prisidėjusius prie žydų žudynių. Tiesiogiai įsitraukusių į žudynes šiuo metu priskaičiuoti 534 asmenys. Tuo tarpu Jad Vašemas žydų gelbėtojų Lietuvoje yra suskaičiavęs 891 asmenį (9), procentiškai to meto gyventojų skaičiui tai gana daug.
Rūtos Vanagaitės tezė, sukėlusi didžiausią nepasitenkinimą, buvo tvirtinimas, kad vienas antisovietinių pasipriešinimo lyderių dalyvavo žydų žudyme. Kas apskritai žinoma apie lietuvių nacionalinio judėjimo požiūrį į žydus? Didžioji dauguma žydšaudžių buvo demaskuota ir nuteista dar sovietinės baudžiamosios sistemos. Istorikai neneigia, kad nedidelė pasipriešinimo dalyvių dalis iš tiesų dalyvavo genocide, bet to negalima pasakyti apie visą judėjimą arba jo ideologiją, kurioje atviro antisemitizmo nėra. Taipogi Vanagaitė kūrė vaizdą, kad istorikai atseit bijo sudėtingų, nemalonių temų, kurias šiuolaikinėje Lietuvoje tirti pavojinga, tačiau tai ne visai tiesa. Pavyzdžiui, Mindaugo Pociaus 2009 m. monografija „Kita Mėnulio pusė. Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 m.“, kuria ne kartą rėmėsi ir Vanagaitė, ir jos šalininkai, kaip tik liečia tokius „nepatogius“ klausimus. Grupė pasipiktinusių buvusių „miško brolių“ net nesėkmingai bandė paduoti knygos autorių į teismą už „pasipriešinimo didvyrių garbės įžeidimą“. Reikalas tas, kad šioje labai nuosaikioje, archyviniais dokumentais paremtoje knygoje Pocius nė neketino suabejoti didvyriška pokario antisovietinės kovos esme. Buvo tik parodyta ir kita partizaninio judėjimo pusė, apie kurią šio siužeto tyrinėtojai, juo labiau šiuolaikiniai „atminties politikai“, dažniausiai linkę nutylėti – tai, kaip partizanai naikino vietinius sovietinių struktūrų bendradarbius ir jų šeimas. M. Pocius kaip profesionalus istorikas tiesiog pabandė peržengti „juodai baltos“ partizaninio karo interpretacijos ribas. Iš esmės jos tėra sovietinis traktavimas, tik „išvirkščiai“ – jei sovietmečiu „miško brolius“ vadino „banditais“ arba „buržuaziniais nacionalistais“, tai dabar jie vienareikšmiškai yra „didvyriai“, nors kolektyvinėje atmintyje jų įvaizdis, pripažinkime, nevienareikšmis. Knyga sukėlė didelį skaitytojų, jaučiančių supaprastinto sudėtingų reiškinių ir egzistencinių pokario situacijų aiškinimo skurdą, susidomėjimą.
Pastarasis skandalas atskleidė, kad Vanagaitė nėra pajėgi profesionaliai ir sąžiningai analizuoti sudėtingų istorijos problemų, kurių ateityje ji lyg ir pažadėjo daugiau nebesiimti. Ji veikiau ryški, bet sekli piarininkė, skambių efektingų netikėtų ėjimų mėgėja, tuo pati apsunkinanti diskusiją apie tokias kompleksines ir nevienareikšmiškas istorines temas, kaip dviejų totalitarinių režimų nusikaltimai jų okupuotose šalyse. Išpuolio prieš Vanagą metu elitui apdairiai tylint visuomenė ir istorikai spontaniškai susibūrė ginti istorinės tiesos. Tačiau ši, tikėkimės, netrumpalaikė tautos konsolidacija, deja, niekaip neveikia užsienio, kur toliau aktyviai propaguojami bei platinami Vanagaitės teiginiai apie masinį lietuvių dalyvavimą Holokausto vykdyme, pastiprinti jos knygos vertimų į didžiąsias kalbas bei nuosekliai kuriamas jos kaip esą netolerantiškos ir nemalonios tiesos apie save atkakliai nepripažįstančios lietuvių visuomenės „aukos“ vaizdinys. Pripažįstant, kad skandalas itin pakenkė tarptautiniam Lietuvos įvaizdžiui, tenka pastebėti, kad, deja, jam labai stokota užsienio auditorijai siunčiamo nors kiek adekvatesnio atsako, tad veikiausiai tai dar ne pabaiga.
1. Рута Ванагайте: “Литва на государственном уровне участвовала в холокосте”, https://www.rubaltic.ru/blogpost/03032017-vanagayte-litva-uchastvovala-v-kholokoste/
2. “Когда убивали евреев, вся Литва разбогатела”, http://www.istpravda.ru/digest/14999/
3. Выступление Р. Ванайте в Киеве https://www.youtube.com/watch?v=ZnCDGhByRKQ
4. Рута Ванагайте – Сергей Пархоменко. Выступление в Санкт-Петербурге https://www.youtube.com/watch?v=xNroFylMLvQ
5. Vidmantas Valiušaitis, „Mūsiškiai“: dvylika esminių Rūtos Vanagaitės knygos klaidų https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2016/02/29/news/-musiskiai-dvylika-esminiu-rutos-vanagaites-knygos-klaidu-823825/; Vidmantas Valiušaitis, Dar kartą apie „Mūsiškius“: visa tiesa apie skandalingą knygą https://kultura.lrytas.lt/istorija/2016/03/17/news/dar-karta-apie-musiskius-visa-tiesa-apie-skandalinga-knyga-861191/; Nerijus Šepetys, Jūsiškiai – mums ne mūsiškiai https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/n-sepetys-jusiskiai-mums-ne-musiskiai.d?id=71032318
6. Irena Tumavičiūtė, Kodėl serbų žudynės iliustruoja „MŪSIŠKIUS“? http://www.llks.lt/pdf2/Tumaviciute-Serbu%20zudynes%20ir%20MUSISKIAI.pdf
7. LTNewsnews EXCLUSIVE: Ruta Vanagaite in Cleveland: „It’s not about accuracy, I’m only interested in the truth“, http://lithuaniannews.net/ruta-vanagaite-cleveland-not-accuracy-im-interested-truth/
8. T. Baranauskas. Apie du Vanagaitės apšmeižtus Vanagus ir sovietinės istoriografijos gaivinimą http://alkas.lt/2017/11/03/t-baranauskas-apie-du-vanagaites-apsmeiztus-vanagus-ir-sovietines-istoriografijos-gaivinima/
9. Righteous Among the Nations https://en.wikipedia.org/wiki/Righteous_Among_the_Nations
