Apie mūsų krašto savanorių ir jų artimųjų likimus Punsko ir Seinų krašte žinome palyginti nedaug. Savam krašte jų laukė ne pažadėta žemė, medaliai ar pensija, bet persekiojimai, areštai, kalėjimas. Apie šiuos savanorius ir jų likimus yra rašęs Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, literatūros istorikas Mykolas Biržiška[1] bei kiti.
„1920 m. liepos mėn. 9 d. Punsko apylinkėje (Suvalkų aps.) lenkai suėmė tuos tėvus, kurių sūnūs stojo į Lietuvos kariuomenę, ir sumušę nuvarė į Suvalkus ir Augustavą.
1920 m. lapkričio 20 d. Punske (Suvalkų aps.) lenkai suėmė ir sušaudė Joną Murauską.
[…]
1920 m. lapkričio 30 d. Trakiškiuose (Suvalkų aps., Punsko valsč.) lenkai suėmė ir išvežė į Kaletninkus Augustą Cibulską, 60 metų senį.“
„1921 m. balandžio mėn. 6–10 d. apie Punską (Suvalkų aps.) lenkai puolė demarklinijos kaimus, susiremdami su šauliais.
1921 m. balandžio mėn. 10–18 d. lenkų okupuotuose Lietuvos pietuose, Smalėnuose, Peleliuose, Bubeliuose, Dievotišky, Seinuose, Suvalkuose lenkai gaudė, mušė ir plakė lietuvių vaikinus.
1921 m. gruodžio mėn. 18 d. ir vėliau Punsko srities (Seinų krašte) neutralinėje juostoje lenkų kareiviai ėmė gaudyti jaunus vyrus, susirinkusius šventadienį į bažnyčią, varyti juos į Suvalkus ir rašyti savanoriais į lenkų kariuomenę.
1922 m. rugpjūčio mėn. 13 d. ir vėliau – Punsko apylinkėj (Suvalkų-Seinų aps.) neutralinėj juostoj lenkai gaudė vyrus ir vežė į Suvalkus į savo kariuomenę.“
1920 m. rudenį Lozanos sutartimi buvo nustatyta 8 km pločio neutralioji zona, į kurią pateko Punsko ir Seinų kraštas. Šioje zonoje nei lietuvių, nei lenkų valdžia neturėjo teisės kištis į gyventojų reikalus, rinkti mokesčių ir kt. Deja, lenkai nelabai to paisė. Rinko iš gyventojų mokesčius, jaunimą ėmė į kariuomenę. Punske areštavo 28 kaimų seniūnus bei Punsko parapijos kleboną dekaną Motiejų Simonaitį.
Šią neutraliąją zoną ir kaimiečių gyvenimą joje prisimena Kazimieras Mielkus: „Suvalkų ir Seinų apskrityje neutrali zona išbuvo nuo 1920 m. iki 1923 m. kovo mėnesio. […] Lietuviai lenkams priešinosi ir jų neklausė, kartais lietuviai net ginklą prieš lenkus pavartodavo, nes toje zonoje buvo užsilikę daug ginkluotų šaulių.
Kai kartą į Trakiškių kaimą atvyko Seivų valsčiaus viršaitis (vaitas) rinkti mokesčių, tai vietos lietuviai šauliai taip „pasvilino“ jam padus šautuvais, kad jis vos išnešė kailį.“
Lietuviams, gyvenantiems Lenkijos Respublikoje, ginti buvo sukurtas Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas, kurio darbuose dalyvavo ir Vaitakiemio kaimo ūkininkas ir švietėjas Kazimieras Mielkus. Apie veiklą šiame komitete jis rašo: „Geriau susipratę lietuviai, ypač kai kurie kunigai, susirūpino, kad lietuviai nebūtų lenkinami ir skriaudžiami švietimo bei religijos srityse. Tais reikalais rūpintis susidarė būrelis lietuvių aktyvistų: keli kunigai ir aš. Vilniuje jau veikė įsteigtas Laikinasis lietuvių komitetas – aukščiausioji lietuvių instancija, kuri rūpinosi visais Vilnijos krašto lietuvių kultūriniais reikalais. Reikėjo ir Suvalkų krašto lietuviams užmegzti ryšius su Vilniaus lietuvių komitetu. Į tą komitetą įgaliotu atstovu nuo Suvalkų krašto minėtas lietuvių aktyvistų būrelis paskyrė mane. Nuo to laiko, t. y. nuo 1923 m. pavasario, mano visuomeninis veikimas vėl suaktyvėjo. Aš buvau priimtas nariu į Vilniaus laikinąjį lietuvių komitetą ir karts nuo karto dalyvavau komiteto posėdžiuose.“
Punsko ir Seinų krašto Lietuvos savanorių, šaulių ir aktyvistų persekiojimai tęsėsi. 1926 m. kovo 24 d. Gardino apygardos teismas nuteisė kelis lietuvius „už karo žinių rinkimą Lietuvos naudai“. Tarp nuteistųjų buvo Juozas Vaznelis, kuris nuteistas 4 metams laisvės atėmimo. Jurgis Staskevičius nuteistas 3 metams kalėjimo, kitas Staskevičius bei Juozas Kereišis – 2 metams.
Iš ano laiko Lietuvos spaudos žinome, kad 1926 m. kovo ir balandžio mėn. Seinų, Punsko ir Vižainio apylinkėse buvo suimta apie 50 jaunų vyrų. Tarp suimtųjų buvo Ožkinių Kastantas Vaičiulis ir Antanas Pajaujis, Šlynakiemio Juozas Valinčis, Jonas Kmieliauskas ir Antanas Grigutis, Trakiškių Juozas Grigutis ir Jonas Skroblys, Punsko Jonas Senda, Kalinavo Pranas Slovikas, Vaičiuliškių Jonas Keršulis, Agurkių Dominykas Kuosa, Vaitakiemio Juozas Stanelis ir kt. Suimtieji lietuviai buvo kaltinami tarnavimu Lietuvos kariuomenėje arba priklausymu Šaulių sąjungai.
Didžiausi areštai vyko 1927 m. Apie juos Lietuvos istorikas Mykolas Biržiška rašo:
„– 1927 m. rugsėjo mėn. 23 d. į Punską (Suvalkų aps.) iš vakaro atvykusi lenkų kariuomenė ir policija iš kelių valsčių suėmė 13 lietuvių: Vaitakiemio sodžiaus Kazį Mielkų, Juozą Vaznelį, Juozą Kereišį, Juozą Kraužlį, Petrą Valinčių ir Antaną Kuosą; Agurkių sodžiaus Dominyką Kuosą; Valinčių sodžiaus Jurgį Savicką; Raistinių sodžiaus Joną Peičių; Graužinių sodžiaus Jurgį Jurkiūną; Kreivėnų sodžiaus Petrą Uzdilą ir Kostą Sakavičių, Alksnėnų sodžiaus Jurgį Grimalauską.
[…] Visi suimtieji kreipėsi į Laikinąjį Vilniaus Lietuvių Komitetą prašydami užtarti, kad tardant jų nemuštų, kaip kad pirmą kartą suimdami lenkai juos mušė.
– 1927 m. spalio mėn. apie 6 d. Punsko srityje (Suvalkų aps.) suimti Vaitakiemio sodž. J. Jurkiūnas, J. Lukaševičius, M. Markevičius, J. Kibyšis. Suimami ir iš kitų vietų, daugiausia šv. Kazimiero skyrių vedėjai ir nariai, nuvaromi į Suvalkų kalėjimą, iš kur dauguma po 9–12 dienų kalėjimo paleidžiami.
– 1927 m. gruodžio mėn. 17–19 d. Punsko apylinkėje (Suvalkų aps.) lenkų suimti: Vaitakiemio sodž. Juozas Stanelis, Šilainių sodž. Jonas Danilauskas, Pranas Mačiulskas, Vitkauskas, Kazickas ir Stankevičius, Šlynakiemio sodž. Grigutis; visi nuvaryti į Suvalkus.
– 1928 m. sausio mėn. 12 d. Seinų-Suvalkų krašte suimti Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijos auklėtiniai: Vaitakiemio sodž. Jonas Staskevičius ir Antanas Stanelis, Punske Kastantas Levanavičius, Jonas Murinas, o taip pat Punsko sodž. gyventojas A. P. Brilis, J. Sanda ir O. Baliūnaitė; tie trys tą pat dieną paleisti, o visi kiti sausio 14 d. nuvaryti į Suvalkus, iš kur po kelių valandų tardymo paleisti. Buvo kaltinami agitavę balsuoti Varšuvos Seimo rinkimuose už tautinių mažumų sąrašus.“
Lietuvių bylas nagrinėjo Suvalkų lenkų apygardos teismas. Jo pirmas posėdis vyko Lietuvai švenčiant nepriklausomybės 10-metį – 1929 m. vasario 16 d.
Kaltinamiesiems grėsė nuo keliolikos metų iki mirties bausmės. Vilniaus lietuvių komiteto pasamdytas advokatas Petruškevičius lietuvius apgynė. Jie buvo pripažinti nekaltais ir paleisti iš kalėjimo. Bet tai jau kita istorija. Istorija be pabaigos.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Šaltiniai:
Mielkus, Jonas Vitalius. Šeimos lemtis su grotų ženklu. Vilnius, 2004.
Vaicekauskienė, Aldona. Vaitakiemis. Punsko „Aušros“ leidykla, 2014.
Cibulskas, Kostas. Punskiečių darbai ir likimai. „Aušros“ leidykla, 2000.
[1] M. Biržiška yra paskelbęs daug mokslo straipsnių, istorijos, kultūrologijos studijų, parengęs spaudai dainų rinkinius, išvertęs grožinių kūrinių. Išleido: „Lietuvos geografiją“, „Lietuvos istorijos pradžiamokslį“, „Dainų istorijos vadovėlį“, knygas „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“, „Mūsų raštų istorija“, „Iš kultūros ir literatūros istorijos“, „Senasis Vilniaus universitetas“ ir kt.