Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui
Tiems, kam brangus savas kraštas, kas domisi istorija ir ją puoselėja, Andriaus Aluškos pavardė nėra svetima. Tai šviesaus atminimo Punsko krašto uždraustos spaudos platintojas – knygnešys. Norisi jį, kaip ir kitus mūsų šviesuolius, prisiminti ir pagerbti švenčiant 100-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines.
Privalome didžiuotis savo krašto žmonėmis: knygnešiais ir daraktoriais. Jie suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių tautos atgimimo sąjūdyje, prisidėjo prie tėvų kalbos, kultūros bei tradicijų puoselėjimo, istorinės atminties palaikymo ir perdavimo.
Andrius Aluška išliko žmonių kolektyvinėje atmintyje bei Leokadijos Linkienės ir Julijos Siniauskienės pasakojimuose. Jis buvo aprašytas lietuvių rašytojo Justino Sajausko apsakyme „Kai Punske skambina varpai“. Šis kūrinys mūsų skaitytojams gerai žinomas, ne kartą jis buvo publikuotas, spausdinamas vadovėliuose, knygose ir kt.
Vis dėlto palyginti nedaug žinome apie Andrių Alušką. Jis gimė 1862 m. keletą kilometrų nuo Punsko, Radiškėje, prie pat Lenkijos ir Lietuvos sienos. Pakrikštytas Punsko parapijos bažnyčioje. Dvejus metus mokėsi savo kaimo daraktorinėje mokykloje, kurią žmonės vadino „škalnu daržu“. Tai darė prieš tėvų valią, nes jie norėjo turėti ūkyje pagalbininką, ne „mokslinčių“.
Andriaus tėvas buvo pasiturintis ūkininkas, valdė nemažą, 24 ha, ūkį. Jam pasimirus, ūkį perėmė vyriausias sūnus Kazys. Andrius vedė pas juos dirbusią samdinę Mariją Judickaitę iš Trumpalio. (Šiandien per Trumpalio kaimą eina Lietuvos ir Lenkijos siena. Niekas nei lietuviškoje, nei lenkiškoje kaimo dalyje Judickų jau nebeprisimena.) Ūkio šeimininkas Kazys brolio vedyboms nepritarė. Jis leido jauniesiems pasilikti sodyboje, tik pareikalavo, kad Andrius atsisakytų savo kraičio dalies. Dėl brolio atšiaurumo ar dar ir dėl kitų priežasčių Andrius trečią dieną po vestuvių paliko žmoną ir išvyko į Ameriką. Anapus vandenyno, Pensilvanijoje, apsigyveno pas savo pažįstamą ir įsidarbino angliakasiu. Amerikoje išbuvo ketverius metus. Grįžęs namo nusipirko žemės ir pradėjo kurti sodybą. Kai padidėjo šeima, Andrius vėl išvyko į Ameriką. Sugrįžęs atšventė krikštynas, praplėtė ūkį. Po to dar du kartus buvo Amerikoje. Visus ten uždirbtus pinigus skyrė savo ūkio reikalams. Jų šeimoje jau augo penki vaikai: du sūnūs ir trys dukros.
Manoma, kad Vinco Markevičiaus iš Giluišių paskatintas ėmėsi knygnešystės. Tai buvo sunki ir pavojinga veikla. Justinas Sajauskas savo apsakyme rašo: „O jie viso labo tebuvo žmonės, kuriems su nešuliu sėlinant per sieną – baisu, įsmukus po ledu – kraupu, o tremiamam į sibirus – pikta ir graudu. Pagarsindami kartais pavojingus, kartais visai kasdieniškus jų darbus, mes bent menka dalele atlyginame skriaudą, kurią šiems pasiryžėliams padarė praėję dešimtmečiai.“
Parneštas knygas ir spaudą Andrius Aluška slėpė savo namuose. Į Aluškų sodybą vis dažniau ateidavo vietiniai spaudos platintojai. Vieni atnešdavo draudžiamos spaudos, kiti jos pasiimdavo. Pas Andrių užsukdavo Liubavo parapijos Skaisčių kaimo knygnešys Mikas Vasiliauskas, Punsko batsiuvys Povilas Kupstas, žmonių vadinamas Kupsteliu. Pastarasis knygas platino Punske. Jų gaudavo iš kalvarijietės Agotos Zigmantaitės. Kupstelis labiau už asmeninę laimę mylėjo savo kraštiečius. Liko viengungis. Visas savo santaupas, visą savo palikimą atidavė labdarai.
Pas Aluškų šeimą viešėdavo punskietė Rožė Meleškaitė, žmonių vadinama Meleške. Ji beveik visą savo gyvenimą praleido bažnyčios šventoriuje, nešiodavo knygas net į tolimiausius parapijos pakraščius. Jos pavardė yra iškalta tame pačiame Sangrūdos kapinių paminkle, kaip ir Povilo Kupsto.
Su Andriumi Aluška artimai bendravo vienas svarbiausių šio krašto knygnešių, Giluišių kaimo ūkininkas Vincas Markevičius. „Raišas dėdė“, kaip jį vadino kaimo žmonės.
Andriaus žmona Marija Judickaitė iš Trumpalio gyvenime daug buvo mačiusi. Ji išliko jautri tokiems bedaliams ir vargšams, kokia ir pati buvo jaunystėje. Šelpė neturtinguosius, gydė kaimiečius žolelėmis, slaugė ligonius, buvo kaimo „daraktorka“. Verpdama (taip kaip vaizduojama „Vargo mokykloje“) mokė vaikus skaityti ir rašyti. Išmokė skaityti Juozą Grimalauską, Joną Kardoką, Viktorą Vaicekauską, tris savo dukras (sūnūs mirė maži) ir kitus. Pramokusius skaityti, aprūpindavo literatūra.
Andrius Aluška, kaip ir kiti knygnešiai, šią veiklą vykdė iš pašaukimo. Neteko girdėti apie pralobusius knygnešius, o apie nukentėjusius – galima prisiskaityti iki valiai.
Pavojai neaplenkė ir Aluškų sodybos. Kartą į jų sodybą įgriuvo žandarai ir pradėjo daryti kratą. Iškratę kambarius, sugužėjo prie tvartelio, kuriame buvo užkasta dėžė su knygomis. Tvarte buvo pikta kumelė su kumeliuku. Žandarai, nenorėję su ja tąsytis, tik numojo ranka ir grįžo trobon.
Kitą kartą beeinantį su knygomis Andrių ties Vištyčio ežeru pasivijo pasienio sargybiniai. Knygnešys pasileido atgal į Prūsus. Šį kartą jam pavyko pabėgti.
Atgavus spaudą Andrius Aluška dirbo savo ūkyje. Šventadieniais su žmona nueidavo į Punską, kur po šv. Mišių šventoriuje pasikalbėdavo su buvusiu savo bendradarbiu Povilu Kupstu. Demarkacinė linija, o vėliau valstybinė siena atskyrė jo Radiškę nuo Punsko. Naujoji Radiškė, kurioje gyveno Aluškų šeima, tapo Sangrūdos parapijos dalimi, o Sangrūda – administraciniu centru. Šis valsčius iki 1940 m. vadinosi Punsko valsčiumi.
Prie Sangrūdos bažnyčios buvo įsteigtos kapinės. Iš šio krašto knygnešių pirmieji jose atsidūrė R. Meleškaitė ir P. Kupstas, kiek vėliau, 1930-aisiais, čia buvo atlydėtas ir Andrius Aluška. Jo žmona Marija Aluškienė į amžinybę iškeliavo 1939-aisiais.
Sovietiniais laikais Aluškų trobesius melioratoriai nugriovė ir aparė. Vienintelis jų atminimas – tai kapas ir antkapinis paminklas Sangrūdos kapinėse. Minėdami Lietuvos nepriklausomybės 100-metį, aplankykime šį kapą, uždekime ant jo žvakelę.
Sigitas Birgelis, punskas.pl