Žvarbus ir šaltas 1918-ųjų lapkričio 15-osios rytas. Punsko bažnyčios aikštėje lūkuriuoja didžiulė minia. Daug pažįstamų veidų iš Punsko, Vaičiuliškių, Ramonų, Kreivėnų, Trakiškių, Ožkinių, Vaitakiemio, Valinčių, Pristavonių, Šlynakiemio. Stoviniuoja jauni ir pagyvenę, daugiausia vyrai. Spiečiasi prie kunigo Simono Norkaus statyto balto mūrinio namo.
Minioje išsiskiria skardus Kosto Cibulsko balsas:
– Šandie rytų beldžasi kažkas in mūsų langų. Aš priainu, o tį, braca, Bansevičių Jonas iš Valinčių. Sako: „Nebijokit, kelkitės. Aikit an susrinkimo Punckan. Kursim Lietuvų.“
– Va, Jonas ir mus pabudino, – nosimi patraukdamas atsiliepia Agurkių Juozas iš Ožkinių. – Neaplankė jis aidamas nei vienos sodybos.
– Budzino, judzino, kap kiaulį skrudzino, – šelmiškai pro dantis prakošia Vaitakiemio kaimo bernas, visų Juze vadinamas.
– Cylėk, vaike, – nutraukia jam Cibulskas. – Kap atėjau, jau švito. Žmonių buvo prisrinkį pora šimtų. Vokiečių žandarai, kol neprasišvietė, nesirodė. Mes jų nebudzinom. Laukėm, ar jie gražuoju kalbės, ar bizūnų parodzis. Prašvitus išėjo visi trys. Su šautuvais ant pecų! „Ko susirinkot?“ „Norim išsirinkc komitetų“. Ciej pasitarė ir sako: „Galėsit išsirinkt“. Apsidzaugėm, kad toks svarbus dalykas tep langvai pasdarė.
– Cykiai ten! Šaaa! – pasigirsta iš minios.
Punsko bažnyčios aikštė
Minia nutyla. Į žmones kreipiasi žemo ūgio, gražaus veido, vilkintis sutana Suvalkų apskrities 12 parapijų dekanas, Punsko klebonas Motiejus Simonaitis:
– Mieli broliai ir seserys Kristuje. Ši bažnyčios aikštė prieš porą metų buvo lyg klampi bala, dabar ji išgrįsta akmenimis ir apsodinta medžiais. Taip ir Lietuva: buvo pavergta, dabar laisva. Turime apginti, kas mums svarbu ir reikia. Naujus Punske Dievo namus turime, didelį altorių, pagal vyskupo Baranausko nurodymą, pastatėme. Bažnyčia mūsų lietuviška. Lenkams atskyrėme pakraščius. Beceiluose jiems parapiją įsteigėm. Dabar Punske sakomi lietuviški pamokslai, tik lietuviškai giedame.
„Žiburio“ draugija, kuriai pirmininkauju, rūpinasi, kad mylėtute tėvų kalbą, kad būtute dori katalikai. Draugija lietuviškas mokyklas, knygynus, vakarinius kursus suaugusiems organizuoja, paskaitas skaito, ūkininkauti žmones moko, talentus ir nepasiturinčias šeimas šelpia.
Kunigas primena visiems apie vartotojų bendrovę „Dzūkas“, kuri buvo įkurta Punske 1907 m. jo bei kunigų S. Garmaus ir J. Vyšniausko pastangomis.
– Pas mus žydų parduotuvių ir karčemų daug, – tęsia. – Žydai nori, kad žmonės prasigertų, kad nepirktų lietuviškoj parduotuvėj. Sumažino kainas, gąsdina, esą, dingsią jūsų indėliai, o jie nepaskolinsią jums pinigų. Jūs parodėte vienybę. Jūsų dėka „Dzūkas“ išsilaikė ir yra. „Dzūko“ patalpose veikia Blaivybės draugijos arbatinė, kurioje galima ne tik išgerti karštos arbatos, užkąsti ir susišilti, bet ir nusipirkti šviežios duonos, pyrago.
Kun. Motiejus Simonaitis pakeltu balsu kalba apie Blaivybės draugiją, kuri buvo įkurta Punske 1909 m.:
– Į blaivininkus jau įsirašė 100 parapijiečių. Antrąją Velykų dieną mūsų Blaivybės draugijos pirmininkas Petras Pacenka organizavo blaivininkų susirinkimą. Buvo atvažiavęs V. Kudirka ir „Šaltinio“ redaktorius kun. A. Civinskas. Jūs pažįstate Petrą Pacenką. Jis jums tiek kartų pasakojo apie alkoholio žalingumą sveikatai. Mūsų vikaras J. Vyšniauskas ne per seniai sugrįžo iš visuotinio blaivininkų suvažiavimo. Jis jums papasakos apie blaivybės judėjimą Lietuvoje. Mūsų parapijoje veikia Lietuvių krikščionių demokratų partija. Yra per 30 kuopų. Joms priklauso 2000 narių. Mes pasitikime Lietuvių krikščionių demokratų partija, pritariame jos tautinėms idėjoms.
Baigdamas savo kalbą sušunka:
– Šiandien kartu su visa Lietuva kuriame istoriją. Ji lydės mus ir mūsų vaikus! Tegul laimina mus Dievas.
Punsko bažnyčia XX a. pradžioje
Dekano žodis svarus. Jis Lietuvių konferencijos, išrinkusios Lietuvos Tarybą, organizacinio komiteto narys. Kartu su kun. J. Katiliumi iš Smalėnų dalyvavo Konferencijos darbuose.
Po kunigo M. Simonaičio į minią prabyla kitas Lietuvių konferencijos dalyvis, Vaitakiemio kaimo seniūnas Kazimieras Mielkus:
– Mieli tautiečiai, brangūs žmonės. Kas neprisimena rusų kazokų, žandarų, urėdninkų, stražninkų nagaikų? Rusai laikė ne tik mūsų kūną kiečiausioj vergovėj, bet ir mūsų dvasią, drausdami mums spaudą, norėdami mus paversti į gyvulius, į amžinus savo vergus. Kas nežino dvarininkų baudžiavos laikų? Jie ir dabar stengsis mus pavergt ir savo baudžiauninkais turėti.
– Gražiai kalba, – pasigirsta balsai iš minios.
Mielkų čia visi gerai pažįsta. Jo giminė kilusi iš Senųjų Alksnėnų. Kazimiero senelis Antanas 1843 m. atėjo į Vaitakiemio kaimą pas Itatus į žentus. 1847 m. Kristina ir Antanas Mielkai susilaukė vienturčio sūnaus Adomo. Pastarasis 1877 m. vedė Marijoną Zuikytę iš Zovados ir susilaukė šešeto vaikų. Trys vaikai mirė maži, kiti užaugo. Kazimiero tėvas mirė jaunas 1890 m. Paliko 35 metų žmoną, 5 metų Onutę ir 3 metukų Kaziuką. Kazys mokėsi pas Vaitakiemio kaimo ūkininką Joną Valinčių, o 1898 m. Punsko pradžios mokykloje, kurioje mokytojavo Baltrukonis. Mokslas vyko rusų kalba, dvi valandos buvo lenkų kalba, lietuviškai – tik tikyba. Po dviejų skyrių patėvis pareikalavo grįžti namo. Kazys visokiais būdais veržėsi į mokslą, bet įvairios kliūtys pastodavo jam kelią. Jis mokėsi savarankiškai, lankė kun. M. Simonaičio organizuotus kursus, skaitė laikraščius ir knygas.
1907 m. Mielkus pradėjo giedoti Punsko bažnytiniame chore. 1911 m. dekano paragintas išvažiavo į Pščelino žemės ūkio mokyklą šalia Varšuvos. Deja, po metų sunkiai susirgo ir turėjo grįžti namo. Vėliau penkerius metus mokė kaimiečių vaikus daraktorių mokykloje, kelerius metus dirbo Punsko pradžios mokykloje.
K. Mielkus su žmona
1914 m. rugpjūčio 1-ąją prasidėjęs Rusijos ir Vokietijos karas 26-uosius metus einančiam Kazimierui Mielkui galėjo ir nekelti didelės baimės. Dėl silpnos sveikatos jis atleistas nuo karinės tarnybos, o paskutiniais metais gavo baltąjį bilietą. Trečią karo dieną Mielkui vežant avižas vakarų pusėje pasigirdo duslus, bet galingas patrankų dundėjimas. Tai buvo pirmojo rusų susirėmimo su vokiečiais prie Vištyčio ežero atgarsis. Per Punsko kraštą traukė rusų kariuomenės pėstininkų, raitelių bei artilerijos virtinės. Rugpjūčio pradžioje valdžia liepė Mielkui atvykti su pastote į Punską ir iš Vižainio vežti į Rytprūsius duoną, kruopas bei kitus maisto produktus. Pervažiavęs sieną, Mielkus pasijuto, tartum iš skurdžios šalies į rojų būtų patekęs. Visur čia buvo taip gražu, taip tvarkinga, kad tik gėrėkis. Tik nejauku buvo žiūrėti į tuščias gyvenvietes (vietiniai gyventojai pabėgo traukiantis frontui), į paliktus su visu turtu ir gyvuliais namus. Antras šaukimas važiuoti į Rytprūsius atėjo po savaitės. Pasikinkęs porą arklių Mielkus nuvyko į Suvalkus. Suvalkuose jam prikrovė pilną vežimą maisto, ir sudarę ištisą gurguolę liepė važiuoti į Rytprūsius, arčiau fronto. Važiavo per Pilypavą, Galdapę, Darkiemį. Kaip ir aną kartą, Mielkus į pavojų nepateko, vargo buvo mažai, oras buvęs šiltas.
Rugsėjo 6 d. Mielkus kartu su savo kaimynais A. Kuosa, P. Pečiuliu ir Motiejumi Menkevičiumi vėl šaukiami į Suvalkus. Gurguolei dar nepajudėjus, nuvilnijo žinia: vokiečiai pralaužė frontą, rusai traukiasi. Gurguolė nevyko į Rytprūsius, bet Marijampolės link. Į Marijampolę suplaukė tūkstančiai rusų kariuomenės. Miestą ir apylinkes apšaudė lengvoji vokiečių artilerija.
Kitądien gurguolė pajudėjo į Prienus. Pervažiavusi Nemuną, sustojo Jiezne. Po poros savaičių, kai karo pozicijos nusistovėjo, Mielkui su kitais Punsko krašto gyventojais leista grįžti namo. Kai spalio pradžioje rusai, sustiprinę savo pajėgas, atgavo prarastas pozicijas, Punske pasidarė ramiau.
1915 m. vasario pabaigoje vokiečiai vėl pralaužė frontą. Tarp Punsko gyventojų kilo panika. Žmonės, bijodami kaizerio kareivių, traukėsi į rytus. Tarp bėglių buvo K. Mielkus, A. Kuosa, P. Šliaužys, P. Slivauskas, abu broliai Agurkiai iš Ožkinių ir kt. Dominykas Kuosa nuvežė visus į Seinus, o iš ten šie per Druskininkus nukeliavo į Vilnių. Frontas apsistojo ties Nemunu. Balandį rusai eilinį kartą „išvadavo“ Punską ir bėgliai galėjo grįžti namo. Karo audra iššlavė gyvulius, padargus, drabužius ir maistą. Liko tik tai, kas buvo gerai paslėpta.
1915 m. rugpjūčio pradžioje vokiečiai galutinai pralaužė frontą, ir prasidėjo paskutinis rusų traukimasis. Rugpjūčio 10 dieną paskutinis rusų kareivis apleido Punską. Rusai, prieš atsitraukdami, įsakė sunaikinti pafrontėje visus pasėlius, o žmones išvežti į Rusijos gilumą. Punsko krašto gyventojai javus sunaikino, bet važiuoti į Rusiją nepanoro. Iš Vaitakiemio išvažiavo tik Kraužlys. Buvo iškeliavusios Mielkų ir kitos šeimos, bet privažiavusios susprogdintus tiltus sugrįžo namo.
Pasitraukus rusų kariuomenei, tos pačios dienos pavakary Punskan įžygiavo vokiečių kariuomenė. Sunkios vokiečių okupacijos metu (1916 m.) Vaitakiemio gyventojai Kazimierą Mielkų išrinko savo kaimo seniūnu.
Šios pareigos buvusios be galo sunkios, nes jei būsi geras kaimynui, okupantas kars, jei okupantui tarnausi, būsi priešas savo kaimynams. Po metų Kazimieras vedė Giluišių kaimo knygnešio Vinco Markevičiaus dukrą Juliją. Šeimyninės aplinkybės vertė jį likti žemdirbiu savo gimtinėje. Nors tam užsiėmimui žinių turėjo pakankamai, bet nebuvę polinkio ūkininkauti. Jautė pašaukimą aukštesniems, kilnesniems dalykams, bet per mažas išsilavinimas neleido pasireikšti svarbesniuose visuomenei darbuose.
1917 m. buvo išrinktas Suvalkų apskrities delegatu į Vilniaus lietuvių konferenciją, kuri vyko tų metų rugsėjo 18–22 dienomis. K. Mielkus dalyvavo Konferencijoje renkant Lietuvos Tarybą. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Kazimieras su kitais šio krašto šviesuoliais organizavo kaimuose susirinkimus, ragino jaunuolius stoti į Lietuvos savanorius ir Lietuvos šaulių organizaciją. Pats buvęs aktyvus Šaulių organizacijos narys. Neseniai jam buvo pavesta organizuoti kaimo seniūnus ir vietos lietuvių miliciją.
– Valanda, kurios laukėme, išaušo! – sušuko Kazimieras Mielkus. – Visi lig vieno, Punsko krašto sūnūs ir dukros: Tegyvuoja Nepriklausoma Lietuva!
– Tegyvuoja! Valio! Valio! Valio! – skanduoja minia.
Priebutyje jau stovi vienas aktyviausių Punsko krašto visuomenės veikėjų ir vienas šio mitingo organizatorių Petras Pacenka.
Petras Pacenka gimė 1885 m. 12 ha žemės turinčių ūkininkų Rožės ir Jono Pacenkų šeimoje. Jo motina buvo Punsko bažnyčios tvarkos prižiūrėtojų – pamaldžios Tumelių šeimos duktė. Petras nuo pat mažens buvo pamaldus ir doras. Gyveno netoli Punsko miestelio, kur buvę nemažai ištvirkusio jaunimo. Pacenka prie jų neprisidėdavo, o kartais ne vieną iš jaunuolių patraukdavo geron pusėn. Nuo mažens skaitė Seinų „Šaltinio“ spaustuvėje leidžiamus ir kitus lietuviškus laikraščius ir knygas. Buvo nepaprastai sumanus ir protingas žmogus. Mokėjo visokių amatų: iš skardos dirbdavo kibirus, indus, dėžes, įrišinėjo knygas.
1910 m. kun. M. Simonaičio paragintas įsidarbino „Žiburio“ knygyne, kur būta per 1000 įvairių knygų. Jas reikėjo sutvarkyti, įrišti, ieškoti naujų. Kiek pasimokęs pas Punsko knygų įrišėją Slabašauską, perėmė iš jo dirbtuvę ir darbo įrankius. Beveik kiekviena knyga buvo Petro sutvarkyta ir naujai įrišta. Knygininku išbuvo keletą metų, kol iš Amerikos sugrįžo Povilas Kupstas.
Kaip „Blaivybės“ draugijos skyriaus pirmininkas rengdavo susirinkimus, sakydavo aistringas kalbas, ragindavo jaunimą negerti, mokė patriotizmo, meilės gimtajai kalbai, tėvynei. P. Pacenka giedojo Punsko parapijos chore. Nors ir neturėjo gero balso, bet chorui buvo reikalingas kaip sumanus organizatorius. Vėliau dirbo „Dzūko“ kooperatyvo buhalteriu, organizavo šios įmonės veiklą, tvarkė sąskaitas ir dokumentaciją. Jam padėdavo Jonas Slovikas iš Kalinavo bei Juozas Tumelis, buvusio bažnytinės tarybos pirmininko sūnus, šviesus ir sumanus ūkininkas iš Punsko kaimo.
– Noriu visiems pranešti, – į minią kreipiasi Petras Pacenka, – kad visi, kartoju, visi, be išimties, 49 Punsko parapijos kaimai per savo seniūnus pasisakė už lietuvišką valsčių Lietuvos sudėtyje.
Jis aiškina susirinkusiesiems, kaip rinkti vykdomuosius organus: viršaičius, padėjėjus, sekretorius, kaip apskritis dalyti į valsčius ir kt. Pažymi, kad „lenkiškos piliečių tarybos“ yra skiriamos valdžios organizacijų, o lietuviškų apskričių ir savivaldybių tarybas renka visuomenė.
– Pradedame rinkti valsčiaus valdžią, – paskelbia P. Pacenka.
Kyla aistros, kai reikia apsispręsti dėl valdybos pavadinimo. Vieni siūlo vadinti „komitetu“, kiti „taryba“, pagaliau visi balsuoja už „Punsko valsčiaus valdybą“.
– Renkame valsčiaus viršaitį, – siūlo Pacenka.
– Pacenka. Petras Pacenka. Pacenka iš Punsko kaimo, – girdėti balsai iš minios.
– Ar yra kitų pasiūlymų? – klausia Pacenka. – Nėra. Gerai. Balsuojame.
Petras Pacenka išrenkamas minios absoliučia balsų dauguma. Po to renkama valsčiaus valdyba.
– Sekretoriumi išrinktas Vitlipaitis iš Kampuočių kaimo, – paskelbia susirinkimo pirmininkas.
Po valdybos rinkimų sudaroma lietuvių milicija. Milicijos viršininku patvirtinamas Paulauskas. Jam talkinti siūlosi Antanas ir Vincas Sadauskai iš Kampuočių, Juozas Butkus iš Zovados kaimo ir kiti.
– O dabar renkame 12 asmenų valsčiaus tarybą, – į minią kreipiasi pirmininkas.
Vienus žmonės išrenka, kiti į tarybos sudėtį įeina kaip savanoriai. Naujai išrinktoje taryboje keli ūkininkai, keli milicininkai, vienas žydas. Žmonių nuotaika dar labiau pakyla. Aplink daug pragiedrėjusių veidų. Nuo šios akimirkos Punsko lietuviškas valsčius pradeda darbą. Visi Punsko apylinkės gyventojai lietuviai džiaugiasi išvydę Lietuvos Vytį, kurio anksčiau niekas Punske kabant nebuvo matęs.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl