Punsko valsčiaus 100-mečiui (4/4). Teismas

Aš­tuo­ne­ri me­tai prabėgo Punske be didesnių sukrėtimų. 1927 m. spa­lį Punsko policija iš Su­val­kų gavo įsa­ky­mą areštuoti 22 vy­rus ir pri­sta­ty­ti juos į Su­val­kus (iš viso areštuojama per 100 šio krašto lietuvių).

Po dviejų sa­vai­čių Tra­kiš­kių, Vai­ta­kie­mio, Ši­lai­nės ir Šly­na­kie­mio kai­mų vy­rai gau­na šau­ki­mą į Puns­ko po­li­ci­ją. Tarp šaukiamųjų yra Kos­tas Ci­buls­kas, Jo­nas Stas­ke­vi­čius ir An­ta­nas Kraužlys iš Trakiškių, Vin­cas Vaz­ne­lis, Jo­nas Ivoš­ka ir Juo­zas Va­lin­čius iš Valinčių ir kiti. Nurodytu laiku atvyksta į Punsko policijos nuovadą. Policija jų jau neišleidžia ir kitądien iš­ve­ža į Su­val­kų areštinę. Vakare du po­li­ci­nin­kai išsiveda Kostą Cibulską ir Joną Stas­ke­vi­čių tar­dy­mui. Nedidelio ūgio tardytojas Pal­to­žec­kis kvočia K. Cibulską, muša kumščiais per žandus, bando pri­ver­sti pri­si­pa­žin­ti. Ir klup­do, ir re­vol­ve­riu grasina:

– Prisipažink, rupūže, kad buvai Lie­tu­vos par­ti­za­nas, kad šau­dei len­kus.

– Niekur nebuvau, nieko nešaudžiau, – neprisipažįsta Kostas Cibulskas.

Kitas tardytojas „minkština“ Joną Staskevičių. Šis, skaudžiai sumuštas, iš­si­ima no­si­nę ir nu­si­šluos­to kraują. Tardytojas tyčiojasi:

– Tai kur taip tamsta su­si­kru­vi­nai?

Staskevičius tyli, akis įsmeigęs į aslą. Tardymas baigtas. Ateina sargybiniai ir nuveda kalinius į kamerą.

Tie pa­tys, kurie vakare tardė Kostą Cibulską ir Joną Stas­ke­vi­čių, ry­to­jaus die­ną išsiveda ki­tus ke­tu­ris lietuvius. Po poros valandų tardomieji sugrįžta pas kameros draugus sumušti ir sukruvinti.

Po kelių dienų nu­va­ro lietuvius į Suvalkų ka­lė­ji­mą ir už­da­ro į ma­žą kar­ce­rį. Neduoda nei pa­si­klot, nei už­si­klot. Su­gu­la vie­nas ant ki­to. Nak­tį pa­bu­nda. Trū­ksta oro. Uždega deg­tu­ką, bet kalėjimo kamera tik pakvimpa siera ir degtukas už­gęsta. Bal­su pradeda šauk­ti:

– Žmonės, gelbėkit, uždusim!

– Ko reikia? – klausia sar­gy­bi­nis.

– Kameroj trūks­ta oro, uždusim, – skundžiasi įkalintieji.

Sargybinis ati­da­ro du­ris ir karcerį iš­vė­di­na. Paryčiui kaliniai užmiega. Kitą die­ną ve­da juos į kitą, di­desnę, patalpą. Kalėjimo ko­ri­do­riuje yra 21 ka­me­ra, kur areštuoti Vai­ta­kie­mio ir Va­lin­čių kai­mų vy­rai. Du Va­lin­čių kai­mo vy­rai, kurie buvo areštuoti anksčiau, pamatę, kad veda Cibulską ir Staskevičių, prašo ka­lė­ji­mo vir­ši­nin­ką at­ves­ti pas juos. Vir­ši­nin­kas su­ti­nka.

Suvalkų kalėjime „pasodinti“ 28 lietuviai: Ka­zimieras Miel­kus, Jur­gis Jur­kū­nas, Jo­nas Jur­kū­nas, Do­mi­ny­kas Kuo­sa, Juo­zas Vaz­ne­lis, Jur­gis Stan­ke­vi­čius, Juo­zas Ke­rei­šis, Mo­tie­jus Mar­ke­vi­čius, Juo­zas Ki­by­šis, Juo­zas Lu­ka­še­vi­čius, Pet­ras Va­lin­čius (iš Vaitakiemio), Jur­gis Sa­vic­kas, Vin­cas Vaz­ne­lis, Jo­nas Ivoš­ka, Juo­zas Va­lin­čius, An­ta­nas Šup­šin­skas (iš Va­lin­čių kai­mo), Kos­tas Ci­buls­kas, Jo­nas Stas­ke­vi­čius, An­ta­nas Kri­žau­skas (iš Tra­kiš­kių kai­mo), Jo­nas Pei­čius iš Rais­ti­nių, Pra­nas Ma­čiuls­kas, Jonas Stan­ke­vi­čius, Jo­nas Da­ni­laus­kas, Juo­zas Ka­sic­kas iš Ši­lai­nės, Vin­cas Paz­nė­kas, J. Gri­gu­tis, Pet­ras Tra­čio­kas, De­gu­tis iš Šly­na­kie­mio. Vi­siems iš­kel­ta vie­na by­la.

Po dvie­jų mė­ne­sių areš­to įkalinti lietuviai gauna kal­ti­na­mą­jį ak­tą. Ak­te surašyti 28 žmo­nių var­dai ir pa­var­dės bei už ko­kį nu­si­kal­ti­mą iš­kel­ta by­la. Pagrindinis kaltinimas – „valstybės išdavystė“. Už tai gresia nuo keliolikos metų ka­lė­ji­mo iki mir­ties baus­mės. Akte pa­žy­mė­ta, kad kaltinamieji turi teisę su­si­pa­žin­ti su sa­vo by­la. Šia galimybe pasinaudoja tik Kostas Cibulskas ir Jurgis Savickas. Ga­vus kal­ti­na­mą­jį ak­tą reikia pasirū­pin­ti ad­vo­ka­tais. Val­džia lietuviams ski­ria val­diš­ką ad­vo­ka­tą, Su­val­kų mies­to žy­de­lį Lei­bą. Kitas advokatas – Liu­tes­tans­kis iš Su­val­kų. Vil­niaus Šv. Ka­zi­mie­ro draugi­jos Cent­ro ko­mi­te­tas skuba padėti lie­tu­vių po­li­ti­niams ka­li­niams Len­ki­jo­je. Pasamdo ad­vo­ka­tus iš Vilniaus (jiems su­mo­ka 300 do­le­rių). Jie turi gin­ti vi­sus 28 žmo­nes. Iš Vil­niaus at­va­žiuoja kelias die­nas anks­čiau, kad galėtų susipažinti su byla ir teisiamaisiais.

Teis­mas pra­si­de­da 1928 m. va­sa­rio 16 d. (tai savotiškas lenkų Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio paminėjimas). Ry­tą 8 po­li­ci­nin­kai 28 žmo­nes nu­va­ro į teis­mą. Lietuvius gina du ad­vo­ka­tai iš Suvalkų ir du Vil­niaus (prof. dr. Pet­ruš­ke­vi­čius ir Sadovs­kis). Valdžios paskirtas ad­vo­ka­tas Lei­ba pasirodo pir­mą die­ną, bet pamatęs pro duris, kad sėdi ke­tu­ri ad­vo­ka­tai, į sa­lę ne­įžen­gia ir daugiau ne­­si­ro­do. Pet­ruš­ke­vi­čius yra gar­sus ad­vo­ka­tas, bu­vęs Lietuvos ape­lia­cinio teis­mo pir­mi­nin­kas.

Ant pakylos trys tei­sė­jai: pir­mi­nin­kas Sa­ba­liaus­kas, padėjėjai – Rėk­lai­tis (kilęs nuo Marijampolės) ir Že­nė. Pro­ku­ro­ras – Tor­novs­kis.

Pir­mą die­ną teis­mas ­tik­ri­na liu­di­nin­kus. Val­džia jų turi 20, teisiamieji – 119. Salėje nėra paties svarbiausiojo – Kse­maš­ko-Liau­dans­kio. Ad­vo­ka­tas Pet­ruš­ke­vi­čius reikalauja nu­trau­kti by­lą ir pasistengti, kad Kse­maš­ko-Liau­dans­kis ry­toj bū­tų teis­me. Ki­tą die­ną, 8 val. ry­to, Kse­maš­ko-Liau­dans­kis jau sė­di teismo sa­lėje. Ad­vo­ka­tas Pet­ruš­ke­vi­čius iš dvide­šim­ties val­džios liu­di­nin­kų pa­si­li­eka tris: Kse­maš­ko-Liau­dans­kį, Jur­gį Gu­de­liaus­ką ir Ba­liū­nai­tę. Likusieji jam mažiau ­svar­būs, todėl juos pali­eka ki­tiems ad­vo­ka­tams.
Ant­rą die­ną teis­mas pradeda nuo Kse­maš­ko-Liau­dans­kio parodymų. Kai prokuroras bai­gia jį kamantinėti, darbo imasi ad­vo­ka­tas.

– Ko­dėl taip il­gai, pone, ty­lė­jot? Kodėl tik po aš­tuo­ne­rių me­tų pranešėte valdžiai apie šių žmonių nusikaltimus? – kvočia Petruškevičius.

– Aš tar­na­vau lenkų ka­riuo­me­nėj leitenantu, todėl ne­ga­lė­jau, – aiškinasi Kse­maš­ko-Liau­dans­kis.
– Iš kur jūs su­ži­no­jo­te, kad jie bu­vo šau­liai?

– Ma­no svainis gy­ve­no Laz­di­jų mies­te, tai jam pa­vy­ko ši­tuos jų są­ra­šus nu­tver­ti. Vė­liau jis juos man per­da­vė.

– Ką jums val­džia už parodymus ža­dė­jo duoti?

– Ža­dė­jo duoti valstybinį postą.

– Tai jums la­biau rū­pė­jo postas ne­gu šau­liai?

Kse­maš­ko-Liau­dans­kis jau su­pra­to blo­gai pa­sa­kęs ir su­si­jau­di­nęs iškošė:

– Chy­bam ja zgłupiał (Gal aš su­kvai­lė­jau).

Teismo salė prapliupo juokais. Kvatojo ir teisėjai, tik prokuroras išliko rimtas. O ad­vo­ka­tas Pet­ruš­ke­vi­čius teismui pareiškė:

– Daugiau klausimų ne­tu­riu.

Ki­tas valdžios liu­di­nin­kas yra Či­žas. Teis­mas klau­sia:

– Ką ži­nai apie Ci­buls­ką?

– Gir­dė­jau, kaip žmo­nės kal­bė­jo, kad Ci­buls­kas vaikš­čio­jo su šau­tu­vu.

– Kur tie žmo­nės kal­bė­jo?

– Sei­vų vals­čiaus raš­ti­nė­je.

– O pats ma­tei, kad vaikščiojo?

– Ne.

– Liudininką prašau atsisėsti. Dabar nagrinėsime Jur­gio Sa­vic­ko bylą. Teisiamasis, prašau atsistoti. Ar pri­si­pa­žįs­tate kal­tas?

– Ne, – atsako Savickas.

– Liu­di­nin­ku kviečiu Jur­gį Gu­de­liaus­ką, – tęsia teisėjas.

Jur­gis Gu­de­liaus­kas svarbiausias Sa­vic­ko skun­di­kas. Jis atsistoja prieš teis­mą la­bai ge­rai nu­si­tei­kęs. Jo parodymai turi galutinai „paskandinti“ Sa­vic­ką. Tai pats stip­riau­sias valdžios liu­di­nin­kas prieš lietuvius.

Teis­mas klau­sia:

– Ką ži­nai apie Jur­gį Sa­vic­ką?

Gu­de­liaus­kas kalba taip, kaip bu­vo slap­to­sios po­li­ci­jos vy­riau­siojo „na­čial­ny­ko“ Be­lec­kio pamokytas. Jis žino, kad reikia kal­bėti­ aiškiai, ne­­klysti, ne­pa­mirš­ti ko nors svarbaus ir jo­kiu bū­du nekeisti tar­dy­mo me­tu duotų parodymų.

– 1921 m. spa­lį Savickas atėjo pas mus, į Zovados kaimą, ir ėmė agi­tuo­ti, kad Puns­ką pa­dė­tų at­im­ti iš len­kų. Iš­ei­da­mas iš­si­ėmė re­vol­ve­rį, visiems jį pa­ro­dė. Dargi kalbėjo: „Kad jūs vi­si bū­tut to­kie kaip mes, tai Pun­skas se­niai bū­tų po Lie­tu­va.“

Liu­di­nin­ką perima ad­vo­ka­tas Pet­ruš­ke­vi­čius.

– Ar tik­rai J. Sa­vic­kas 1921 m. spa­lį bu­vo Zovadoje ir taip kal­bė­jo?

– Ką sakiau teis­mui apie Sa­vic­ką, viskas yra tei­sy­bė.

– O gal ki­tais me­tais ar ki­tą mė­ne­sį, gal ne­pa­me­ni ge­rai?

– Aš ge­rai pa­me­nu, kad tai bu­vo 1921 me­tų spa­lį.

Pet­ruš­ke­vi­čius at­si­sto­ja, prieina prie teisėjų sta­lo, paduoda jiems J. Sa­vic­ko karinę kny­gu­tę­ ir sako:

– Aukštasis teis­me, kuo labiau ga­li­ma ti­kė­ti: ar ši­tuo vals­ty­bi­niu ka­ri­niu do­ku­men­tu, ar Gu­de­liaus­ko parodymais?

Tei­sė­jai at­si­sto­ja. Prieina ir pro­ku­ro­ras. Žiūri Savicko karinę knygutę. Paaiškėja, kad 1921 m. spa­lį J. Sa­vic­kas tar­na­vo ka­riuo­me­nėje Gar­di­ne ir tuo metu Zovadoje būti negalėjo. Teis­mas dar bando gelbėti Gu­de­liaus­ką iš keb­lios pa­dė­ties, bet šis ne­si­lei­džia. Jis apsimeta viską su­pran­tąs, vis­ką ži­nąs. Iki paskutiniųjų laikosi Be­lec­kio pa­mo­ky­mo – ne­keis­ti parodymų. Teis­mas vyksta prie at­vi­rų du­rų, salė sausakimša. Teisėjams pasidaro nesmagu, kad val­džios liu­di­nin­kas ši­taip pa­že­mi­no Lenkijos val­džią. Teis­mas dar kartą bando liudininkui padėti.

– Gal tu, menkai mokėdamas len­kiš­kai, ki­tą mė­ne­sį pa­sa­kei?

– Aš ge­rai ži­nau tą mė­ne­sį. Lie­tu­viš­kai „spa­lis“, len­kiš­kai „paździer­nik“.

Niekaip ne­si­da­vė per­kal­ba­mas. Teis­mas lie­pia jam sės­ti ir daugiau nekviečia.

Tre­čias ir pas­ku­ti­nis liu­di­nin­kas, su ku­riuo ad­vo­ka­tas Pet­ruš­ke­vi­čius tu­rė­jo su­si­do­ro­ti, bu­vo Ba­liū­nai­tė iš Vai­ta­kie­mio, Pal­to­žec­kio tar­nai­tė. Ji­nai turėjo liu­dy­ti prieš Ši­lai­nės ir Šly­na­kie­mio vy­rus. Teis­mas klausia:

– Ką tamsta ži­note apie ši­tuos vy­rus?

Baliūnaitė pradeda kaltinti visus iš ei­lės, bet daugiau­sia tenka Jo­nui Da­ni­laus­kui. Prieš keletą me­tų ji­nai drauga­vusi su J. Da­ni­laus­ku ir… „su­sidrau­ga­vusi“ vai­ką. Jonas nenorėjo Baliūnaitės vesti, todėl dabar jos užduotis jam at­ker­šyti. Kaip buvo Pal­to­žec­kio pamokyta, taip ir kalbėjo teis­me. Teis­mas, jos iš­klau­sęs ir daugiau nieko neklausinėjęs, perduoda ją ad­vo­ka­tui Pet­ruš­ke­vi­čiui. Ad­vo­ka­tas, pasiteiravęs apie vi­sus Ši­lai­nės ir Šly­na­kie­mio vy­rus, apsistojo ties Jo­nu Da­ni­laus­ku.

– Kiek liu­di­nin­kei me­tų? – klausia Petruškevičius.

– Aštuoniolika.

– Ke­lin­tais me­tais su­si­lau­kėte vai­ko su Jo­nu Da­ni­laus­ku?

Ba­liū­nai­tė į ši­tą klau­si­mą reaguoja aršiai:

– Mes čia su­si­rin­kom ne apie kie­no vai­kus kal­bė­ti, o apie par­ti­za­nus.

Ad­vo­ka­tas ne­nu­si­lei­džia. Reikalauja atsakyti. Baliūnaitė norom nenorom iškošia:

– 1922-aisiais.

Tuomet Petruškevičius kreipia­si į teis­mą:

– Gerbiamas teisme, ar kada nors kas girdėjo, kad dvyli­kos me­tų mergaitė su­si­lauk­tų vai­ko?

Salėje pasigirsta juokas. Ad­vo­ka­tas Pet­ruš­ke­vi­čius įro­do teis­mui ir visiems salėje, kad liudininkė melagė ir siekia atkeršyti Da­ni­laus­kui bei kitiems sep­ty­niems nepažįstamiems vy­rams. Ba­liū­nai­tės parodymai pasirodo beprasmiški, ir nei teis­mas, nei prokuroras jais daugiau ne­si­do­mi.

Tre­čią teismo die­ną, va­sa­rio 18-ąją, šeš­ta­die­nį, teis­mo darbas eina į pa­bai­gą. Teisėjas pra­de­da skai­ty­ti kiek­vie­no teisiamojo ­kal­tinimus, kas prieš jį ir kaip liu­di­jo, tė­vų var­dus ir kt. Kol vi­sų 28 vy­rų by­lą pers­kai­to, ateina ir pa­va­ka­rys. Po jo pra­si­deda pro­ku­ro­ro kal­ti­namoji kal­ba. Jis dar kartą per­skai­to vi­sų „nu­si­kal­ti­mus“, reikalaudamas bausmės pagal atitinkamą straips­nį. Tik Kazimierui Miel­kui pra­šo di­des­nės ne­gu kitiems bausmės.

Po pro­ku­ro­ro kal­ba ad­vo­ka­tas Pet­ruš­ke­vi­čius. Ji­s vi­sų teisiamųjų ne­var­di­ja, gi­na vi­sus 28 žmo­nes. Di­des­nę da­lį kal­bos ski­ria Kse­maš­ko-Liau­dans­kiui, Jur­giui Gu­de­liaus­kui ir Ba­liū­nai­tei. Pet­ruš­ke­vi­čius kalbėdamas pažymi, kad 1919 m., ka­i len­kai už­ėmė Sei­nų ir Puns­ko kraš­tą, bu­vo nustatyta 8 ki­lo­met­rų ne­ut­ra­lioji zona. Ir nei lie­tu­vių, nei len­kų ka­riuo­me­nė neturėjo teisės vaikščioti ginkluota. Tai kodėl vietos lietuviai galėjo turėti ginklus savigynai?

– Absurdiška šituos žmones kaltinti valstybės išdavyste, nes net pats Pil­suds­kis, – argumentuoja advokatas, – tada ne­ga­lė­jo žinoti, kam šis kraš­tas ati­teks.

Baig­da­mas trenkia kumš­čiu į sta­lą ir sušunka:

– Aš esu tik­ras, kad vi­si ši­tie 28 žmo­nės bus iš­tei­sin­ti!

Bai­gęs sa­vo kal­bą, advokatas atsisveikina, nu­si­len­kia prieš teis­mą ir iš­sku­ba į trauki­nį, į Vil­nių. Taip ­bai­gėsi tre­čia teismo die­na.

Lemtingas turėjo būti pir­ma­die­nis – teis­mo nuo­spren­džio paskelbimo diena. Lietuviai ne­kant­riai jos lau­kia. Ar galės grįžti namo, ar teks ka­lėti, o gal mirti? Pir­ma­die­nį kalba ki­ti trys ad­vo­ka­tai. Jų kal­bos nėra įdo­mios, nes svar­biau­sią darbą atlikęs Pet­ruš­ke­vi­čius. Ad­vo­ka­tai, baig­da­mi sa­vo kal­bas, pra­šo teis­mą kal­ti­na­muo­sius iš­tei­sin­ti. Po ad­vo­ka­tų kal­ba pro­ku­ro­ras. Dar kartą reikalauja visiems griežtos bausmės. Griežčiausios – Kazimierui Mielkui. Po pro­ku­ro­ro kal­bos skelbiama per­trau­ka. Jai pasibaigus teis­mas skaito nuospren­dį. Skaitymas užtrunka, nes kal­ti­na­mųjų 28, o kiekvieno by­los is­to­ri­ją reikia peržiūrėti atskirai. Kaltinamiesiems vie­na die­na virto me­tais. Pagaliau teis­mas, bai­gęs skai­ty­ti kal­ti­na­mų­jų by­las, paskelbia nuosprendį:

– Vi­si kal­ti­na­mie­ji, 28 žmo­nės, yra iš­tei­sin­ti.

Pro­ku­ro­ras sušunka:

– Aukščiausiasis teisme, aš su tuo ne­su­tin­ku!

Kaltinamųjų ir jų į teismą atvykusių na­miš­kių džiaug­smui nėra galo. Artėja 11 val. nak­ties. Grį­žę į ka­lė­ji­mą, lietuviai pa­pra­šo viršininką paleisti juos namo. Viršininkas, būdamas ge­ros šir­dies, nors neturi teisės, pasigaili ir paleidžia. Sar­gyba at­ne­ša drabu­žius. Laimingi at­si­svei­ki­na su li­ku­siais ka­me­roje ir už­tren­kia ka­lė­ji­mo du­ris.

***

1929 metų pa­va­sa­ris atneša ne­ma­lo­nią ži­nią: iš Var­šu­vos ateina pra­ne­ši­mas, kad netrukus prasidės apeliacinė by­la, bet, svarbiausia, kaltinamųjų da­ly­va­vi­mas ne­bū­ti­nas. Į Varšuvą išvažiuoja Ivoš­ka, bet tuo­jau su­grį­žta. Nau­jas ad­vo­ka­tas be Pet­ruš­ke­vi­čiaus kaltinamųjų gin­ti ne­ap­sii­ma, o Pet­ruš­ke­vi­čius neatvyksta. By­la ati­dedama ne­ri­bo­tam lai­kui. Ant­ras pra­ne­ši­mas apie ape­lia­ci­nės bylos terminą ateina po me­tų. Į Varšuvą vėl išsiruošia J. Ivoš­ka. Pro­ku­ro­ras į po­sė­dį atsiveža ke­tu­ris nau­jus liu­di­nin­kus. Byloje dalyvauja ir advokatas Pet­ruš­ke­vi­čius. Jis su kitu advokatu nau­jus liu­di­nin­kus sumai­šo su dumb­lais. Ape­lia­ci­nis teismas po per­trau­kos patvirtina Su­val­kų teis­mo nuospren­dį. Visi 28 kaltinamieji yra nekalti!

Sigitas Birgelis, punskas.pl