Ne visi žino, ne visi žinoti nori, kad Seinų kunigų seminarija XIX–XX a. sandūroje buvo viena svarbiausių Lietuvos tautinio atgimimo kalvių. Čia mokėsi „Tautiškos giesmės“ autorius Vincas Kudirka, rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, mokslininkas vysk. Pranas Būčys, visuomenininkas ir politikas Mykolas Krupavičius bei daug kitų. Po spaudos draudimo Seinų kunigų seminarija pasidarė svarbus knygnešystės centras. Giliai savo pėdas šioje vietoje įspaudė seminaristas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas ir leidėjas Antanas Milukas. Šis taurus žmogus paliko ryškų pėdsaką visame lietuvių nacionaliniame judėjime.
A. Milukas gimė 1871 m. birželio 13 d. Šeštokuose. Mokėsi Rudaminos pradinėje mokykloje, vėliau Marijampolės gimnazijoje. Į Seinų kunigų seminariją įstojo 1889 m. Greitai įsitraukė į slaptą lietuvių klierikų draugiją. Buvo vienas veikliausių jos narių. Redagavo rankraštinius laikraštėlius „Knapt“ ir „Visko po biskį“, platino draudžiamąją lietuvišką spaudą. Pasirašinėdamas Antanulio arba Dzūkelio slapyvardžiais, rašė į „Varpą“ ir „Ūkininką“. Dalyvavo varpininkų pasitarimuose. Jo bendraamžių seminaristų prisiminimuose rašoma, kad draudžiamąją lietuvių literatūrą ir knygas Milukas slėpė šiauriniame Seinų kunigų seminarijos bokšte.
Kun. A. Milukas prie konspiracinio darbo pritraukė daug bendraminčių. Vienas iš jų buvo būsimasis Punsko klebonas Juozas Švedas, kuris seminarijoje redagavo „Jaunuomenės draugą“. A. Miluko laikais Seinų kunigų seminarija tapo „Varpo“ platinimo ir skaitymo centru. Savo kambarėlyje klierikas buvo įrengęs biblioteką, kuria naudojosi ne tik jo draugai, bet ir atvykėliai iš Peterburgo ar Maskvos. A. Miluko mintys ir idėjos neliko be atgarsio. Jo paveikti jaunuoliai tapdavo lietuviškų knygų platintojais, tautinio atgimimo šaukliais parapijose.
1890 m. seiniškių klierikų slaptame referate „Mano svajonės“ A. Milukas rašė: „Noriu būti kunigu ir būsiu, jei Dievas teiksis pašaukti mane į tą garbingą savo kareivių eilę… Noriu prisidėti prie pagerinimo Lietuvos dvasiško ir medeginio būvio, iškariauti lietuviams laisvę ant žemės ir išprašyti laimę posmert – tai mano siekis. Tikėjimas, meilė, mokslas, triūsas – tai mano medium. Meilė Dievo, iš kurio išplaukia meilė artimo ir meilė tėvynės, padarys tobulesniu mano patriotizmą…“
Nebuvo lemta A. Milukui Seinuose tapti kunigu. Čia jis buvo žandarų susektas ir už draudžiamųjų knygų platinimą seminarijos vadovybės pašalintas iš klierikų sąrašo.
Palikęs Seinus, nuvyko į Tilžę, kur prisidėjo prie varpininkų spaudos leidimo. Caro valdžia ilgokai jo neužmiršo. Jį kaltino anticarinių straipsnių skelbimu. Kaip pavojingo Rusijai asmens daug metų jo buvo ieškoma Suvalkijoje.
1892 m., A. Burbos pakviestas, A. Milukas nuvyko į JAV. Čia jis baigė Overbruko Šv. Karolio dvasinę seminariją ir buvo įšventintas kunigu. JAV A. Milukas ėmėsi švietėjiško darbo. Lietuviškose provincijose telkė tautiečius, steigė parapines mokyklas, įkūrė lietuvių katalikų veiklos centrą, šalpos draugiją „Motinėlė“ besimokančiam Lietuvos jaunimui užsienyje remti, „Rašliavos draugystę“ bei daug kitų lietuviškų organizacijų. Amerikoje A. Milukas redagavo „Vienybę lietuvninkų“, leido savaitraštį „Garsas Amerikos lietuvių“ ir jo priedą „Lietuviškas knygynas“, „Dirvą“.
1901 m. sugrįžo į Europą. Friburgo (Šveicarija) universitete studijavo bažnytinę teisę. Iš čia jis buvo pakviestas redaguoti Tilžėje leidžiamą „Tėvynės sargą“. Tilžėje susipažino su knygnešiu J. Bieliniu (yra išlikusi bendra nuotrauka).
Sugrįžęs į JAV, A. Milukas daug jėgų skyrė lietuvių spaudai: redagavo „Vienybę lietuvninkų“, „Žvaigždę“, rengė vadovėlius, maldaknyges, ėmėsi knygų leidybos. Savo lėšomis išleido maždaug 180 knygų (bendras jų tiražas viršijo pusę milijono egz.). Jo pastangomis buvo išleisti K. Donelaičio raštai, pirmoji lietuviška maldaknygė Amerikoje „Maldų vainikėlis“, „Lietuviškos kanklės“, „Lietuviškas albumas“, „Lietuviškos pasakos“, A. Pabrėžos „Botanika…“, „Katalikų bažnyčia ir mokslas“, „Lietuvos chrestomatija“, kun. A. Burbos „Proziški raštai“ ir daugelis kitų knygų.
Kun. A. Milukas surinko daug įdomios archyvinės medžiagos apie spaudos draudimo laikotarpį, vysk. M. Valančių, S. Daukantą, M. Sederavičių, S. Gimžauską, K. Jaunių, M. Gustaitį ir kitus.
Pasaulinėje parodoje, kuri vyko 1900 m. Paryžiuje, Antano Miluko iniciatyva buvo parengtas ir išplatintas atsišaukimas į viso pasaulio civilizuotas tautas, kuriame rašoma: „Jeigu mes patys tylėsime, tai kas gi pasauly žinos, kad mes esame persekiojami, kad mes skriaudžiami, kad mes nelaimingi. Kiti, gal būt, mano, kad mums vergija patinka. Dar daugiau – iš viso nežino, kad pasauly lietuvių tautos esama.“ Šioje parodoje iš 18 pateiktų premijavimui knygų net 4 buvo išleistos A. Miluko. Už „Lietuvos albumą“ jam buvo paskirtas aukso medalis.
Milukas surinko, aprašė ir paskelbė unikalią medžiagą apie Amerikos lietuvių profesionalus, atsikėlusius čia gyventi gydytojus, kunigus, amatininkus, apie lietuviškų draugijų kūrimąsi, parapijų steigimą, kultūrinę-visuomeninę veiklą. Visa tai išleido dviejose knygose: „Pirmieji Amerikos lietuvių profesionalai ir kronika“ bei „Spaudos laisvės ir Amerikos lietuvių organizuotės sukaktuvės“.
Nors didesnę savo gyvenimo dalį A. Milukas praleido užsienyje, nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė įvertino jo nuopelnus ir skyrė jam Vytauto III laipsnio ordiną bei knygnešio pensiją.
Kun. A. Milukas mirė 1943 m. kovo 19 d. Brukline (JAV). Palaidotas Bruklino kapinėse, bendrame kape su savo draugu kun. A. Kodžiu.
Kun. A. Miluko veikla susilaukė ir saviškių įvertinimo. 2009 m. Šeštokuose, jo gimtajame name, buvo įkurtas muziejus. Prie muziejaus namo kabo atmintinė lenta, kurioje įrašyta: „Šioje sodyboje 1871 06 13 gimė / kunigas Antanas Milukas / žymus knygų leidėjas, lietuvybės / puoselėtojas Amerikoje / Mirė 1943.03.19 Niujorke / Palaidotas Brukline, kun. A. Kodžio kape, bendrame abiejų kape.“ Šeštokų bažnyčioje yra jam skirtas bareljefas (skulpt. L. Žuklys). Šeštokuose jo vardu pavadinta gatvė.
Rudaminos bažnyčios šventoriuje 2001 m. buvo pastatytas paminklas-stogastulpis. Stogastulpio lentoje įrašyta: „Noriu būti lietuviu kunigu ir būsiu, jei Dievas teiksis pašaukti prisidėti prie pagerinimo Lietuvos dvasiško medegiško būvio, iškariauti lietuviams laimę ant žemės ir išprašyti laimę posmert – tai mano siekis.“
Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne (LTAĄ), Knygnešių giraitėje, yra jo vardinis ąžuoliukas (eilė 2, nr. 10).
Sigitas Birgelis, punskas.pl