Seinų kunigų seminarijos auklėtinis, visuomenės ir valstybės veikėjas, knygnešių ir daraktorių organizatorius ir rėmėjas, knygnešys, 12 parapijų dekanas, lietuvių švietimo organizatorius, Vilniaus lietuvių konferencijos organizatorius ir dalyvis Motiejus Simonaitis gimė 1859 m. vasario 13 d. Čystoje Būdoje, Sasnavos valsčiuje (kitur gimtinė nurodoma Puodžiškė). Į Seinų kunigų seminariją įstojo 1878 m. Po kunigo šventinimų (1883 m.) paskirtas Jedvabno parapijos kapelionu. Vėliau dirbo Suvalkų ir Lukšių parapijų vikaru. 1893–1896 m. ėjo Seinų vyskupijos konsistorijos regento pareigas. 1897–1899 m. buvo Skriaudžių, 1899–1900 m. Pilypavo parapijų administratorius. Nuo 1900 m. – Suvalkų dekanato dvylikos parapijų dekanas. Į Punsko parapiją atvyko 1900 m. Čia jis pakeitė pasenusį kleboną Simoną Norkų.
Seinų vyskupo Antano Baranausko paragintas, Simonaitis pakeitė negotikinio stiliaus altorių nauju, ąžuoliniu. Jo autorius – Suvalkuose gyvenantis Adomas Karalius. Kun. M. Simonaičio rūpesčiu Prancūzijoje buvo pagamintos altoriaus statulos: Švč. Mergelės Marijos ir šv. Kazimiero.
1906 m. klebonas Punske įsikūrė „Žiburio“ draugijos skyrių, kuriam ir pirmininkavo. Jo pastangomis 1907 m. Seivuose buvo pastatyta Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. M. Simonaičiui vadovaujant, Punsko „Žiburio“ skyrius įsteigė knygyną, surengė suaugusiems vakarinius kursus, žemės darbų mokyklą, teatrą, Vartotojų draugiją „Dzūkas“, Blaivybės draugiją.
Klebonas rašė į Seinuose leidžiamą „Šaltinį“, ragino parapijiečius skaityti Seinuose leidžiamas lietuviškas knygas ir laikraščius.
Dekanui rūpėjo, kad Punsko parapija būtų lietuviška. Jis nusprendė atskirti aplenkėjusius kaimus ir iš jų sukurti lenkams naują parapiją. 1908 m. įsikūrė Beceilų parapija, į kurią įėjo dar keli kaimai iš Jeleniavo, Kolietnyko ir Liubavo parapijų. Beceiliškiai gavo dalį Punsko bažnytinio inventoriaus.
Pirmasis pasaulinis karas užklupo M. Simonaitį 1914 m. maždaug po Žolinės. Frontas ties Punsku stovėjo iki pavasario. Gyvenimas buvęs labai suvaržytas. Vokiečiai atiminėjo arklius, o žmonės bijojo net vaikus vežti į bažnyčią krikštyti. Pakriko bažnytinis choras.
Per karą kun. M. Simonaitis neteko 180 knygų bei daug vertingų daiktų. Vokiečiai apiplėšė ir Punsko bažnyčią, paimdami varpus, kurių metalas galėjo tikti karo pramonei – patrankų gamybai.
Karui pasibaigus, Punsko gyventojus išretino ispaniško gripo epidemija. Mirė drūti ir jauni vyrai. 1919 m. sausį Punsko bažnyčioje vienu metu buvo pašarvota 18 lavonų. Nebuvo kam šv. Mišių atnašauti, nes kunigai išsivaikščioję po kaimus su šv. Sakramentu. Kunigas dekanas ragino žmones melstis, kad būtų atitolinta Dievo rykštė. Per 2 mėnesius Punskas neteko per 360 žmonių. Nebuvo kam karstų dirbti nei duobių kapinėse kasti.
Atgimstant nepriklausomai Lietuvai kun. M. Simonaitis buvo Lietuvių konferencijos organizacinio komiteto narys, dalyvavo ir pačioje konferencijoje. Jo ir kitų pastangomis 1918 m. lapkričio 15 d. Punske buvo įkurta lietuviška savivaldybė, kuriai vadovavo viršaitis Petras Pacenka. Jam talkino raštvedys P. Kupstas ir keliolika vietinių lietuvių milicininkų. 1919 m. vasarą, kai į Punską įžengė lenkų daliniai, Punsko valsčiaus valdyba pasitraukė į Radiškę, o vėliau į Sangrūdą. 1919 m. parapija dar buvo beveik grynai lietuviška. To laiko gyventojų surašymo duomenimis, Punsko parapijoje lietuviais užsirašė 4666 asmenys, lenkais 25, žydais – 289.
1919 m. kun. M. Simonaitis prašė vyskupo atleisti jį iš dekano pareigų, bet vyskupas nesutiko. 1920 m. vasario 6 d. Punsko klebonas buvo suimtas ir įkalintas Suvalkų kalėjime. Ten jis prarado sveikatą ir jėgas. Paleistas pasidarė neveiklus. Mirė 1922 m. Ant jo kapo žmonės pastatė medinį kryželį, kuris ilgainiui gerokai apnyko. Vyresnieji parapijiečiai atsiminė klebono kapavietę, kurią akmenimis pažymėjo po 1957 m. į Punską atėjęs kunigas Antanas Šuminskas.
Sigitas Birgelis, punskas.pl