Kiekvienas iš mūsų turi savo Vaižgantą, Maironį, savo Krėvę, Šatrijos Raganą, savo Marcinkevičių ir Mykolą Karčiauską. Iš mūsų tautos dainių pavardžių galėtume ne vieną gražų eilėraštį sukurti. Jis išsakytų mūsų tautos norą būti, gyventi, bylotų apie jos praeitį, jos viltis puoselėtų. Taip dažnai mus šiandien užgožia gyvenimo buitis, blizgučiai bei šiugždantys popierėliai…
Vidos Valinčienės nuotr.
Poetas Mykolas Karčiauskas vis klausdavo: „Kodėl mes taip save žeminam? Nesame nei maža, nei jauna tauta, bet pačiame žydėjime. Kokia kita valstybė per tokį trumpą laiką du kartus kaip feniksas atgimė iš pelenų?“
Daug kas mus siejo su Mykolu Karčiausku. Kiekvienas Jį prisimename kitaip, kitokias gyvenimo nuotrupas galėtume papasakoti, kitokius padėkos žodžius tarti.
Vidos Valinčienės nuotr.
Mykolas Karčiauskas buvo kilnus, iškilus, jautrios ir taurios širdies Lietuvos sūnus, kuriam rūpėjo ne tik sava tauta ir valstybė, bet ir jos priešpiliai: etninės žemės bei ten gyvenančių lietuvių reikalai.
Jis iš pirmo žvilgsnio pamilo Punsko ir Seinų kraštą. Viskas, kas čia yra, Jam tapo sava ir artima. Jautėsi Jis čia tarytum savo pakluonėse. 1920-aisiais dėl šio krašto kovojęs Jo senelis ilgai sėdėjo lenkų kalėjime ir iš ten rašė namo ilgesingus laiškus. Šiame krašte Jo žmonos Narutės šaknys. Apie šitą kraštą daug Jam buvo papasakojęs poetas Albinas Žukauskas. Dar tebestovi Bubeliuose šimtametė jo medinė troba, kuri Mykolui visada atrodė mistiška, lyg susigūžusi, tarsi saugotųsi ko nors. Ji Jam primindavo paties gimtinę, kurioje augo senelio pasodinti dangų remiantys beržai.
Valdo Žilionio nuotr.
Mykolui Karčiauskui rūpėjo Albino Žukausko atminimo įamžinimas Bubeliuose. Jo rūpesčiu pagaminta memorialinė lenta po poros dienų išniekinta. Mykolui tai buvo beviltiška ir nesuvokiama. Tada Jo širdyje kažkas nutrūko.
Mykolas norėjo, kad Bubeliuose būtų ir daugiau Albinui Žukauskui skirtų atminimo ženklų. Jo troboje siekė įrengti poetui skirtą memorialinį muziejų, aplink sodybą pasodinti 100 beržų. Jis vis sakydavo: „Galvojame apie pinigus, o kartais reikia tik norėti.“
Mykolas Karčiauskas pamilo to krašto žmones, kurie Jį Poezijos pavasario pradininku šiame krašte vadindavo. Gėrėjosi jų darbštumu, meile savo kraštui, tėvų kalbai, papročiams.
Eidamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo direktoriaus pareigas, buvo vienas uoliausių Lenkijos lietuvių spaudos rėmėjų, daug metų Vilniaus signatarų namuose organizavo Punske leidžiamo istorijos paveldo metraščio „Terra Jatwezenorum“ sutiktuves.
Valdo Žilionio nuotr.
***
Netekome labai svarbaus žmogaus. Liūdna yra ir liūdna pasiliks… Viskas susipynė į vieną suvokimą, kad Jis buvo su mumis ir šalia mūsų kaip kažkas mistiško, vertingo, nors sunkiai suvokiamo.
Mykolai! Išėjai ne laiku. Tiek liko darbų nepadarytų, tiek daug mumyse yra prisiminimų apie Tave. Jie pasiliks kaip tiltas iš šiapus į anapus, kad brangintum vieni kitus, kad būtume visiems laikams atgimę.
Sigitas Birgelis, punskas.pl