Jėzus kalbėjo minioms:
„Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega, ar keliasi, ar naktį, ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“.
Jėzus dar pasakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga ir tampa didesnis už visas daržoves, išleidžiančias plačias šakas, taip kad jo pavėsy gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“.
Daugeliu tokių palyginimų Jėzus kalbėjo žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, ir savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.
Evangelija (Mk 4, 26–34)
Evangelijos komentaras
Mokydamas Jėzus labai dažnai sakė palyginimus. Norėdamas, kad jo klausytojai pajėgtų suvokti Dievo karalystės slėpinius, Jėzus pasitelkia pavyzdžius iš kasdieninio Palestinos žmonių gyvenimo. Šiandienos Evangelija remiasi žemdirbio patirtimi. Pirmajame palyginime Jėzus iškelia pačioje sėkloje glūdinčią augimo galią. Ūkininkas gali išpurenti dirvą, pasėti sėklą, tačiau jos augimas priklauso ne nuo jo darbo ar budėjimo, bet nuo Dievo. Antroji mintis, kylanti išgirdus šiuos palyginimus, yra suvokimas, kad grūdas, buvęs neišvaizdus ir menkutis, išaugęs pranoko visa, ką žmogus gali įsivaizduoti.
Žmoguje pasėta Dievo karalystė turi didžiulę jėgą, ji gali perkeisti tai, kas mirtinga, į nemirtinga, laikinumą paversti amžinybe. Kristų priimantis žmogus tampa Dievo vaiku, ir kartu jame prasideda dvasinio augimo procesas.
Dažnai žvelgiame į krikščionybę ir Evangeliją tarsi į moralinių reikalavimų rinkinį: “privalome būti teisingi, tiesiakalbiai, kantrūs, atlaidūs, nesavanaudžiai, beturčiai, drąsūs”. Panašų dorybių sąrašą galima būtų tęsti iki begalybės. Tačiau daugybė šiandienos krikščionių piktinasi, nerasdami šių savybių tikėjimo broliuose. Jie neretai bado pirštais į šiandienos muitininkus ar nusidėjėlius. Ar Jėzus buvo toks pat reiklus?
Mokytojas iš Nazareto ne kartą susidūrė su silpnybėmis, nesupratimu ar silpnu savo mokinių tikėjimu. Jėzus įspėdavo dėl to mokinius, tačiau niekuomet nereiškė pretenzijų dėl jų moralinio netobulumo. Jėzus visuomet atsižvelgia į dvasinį žmogaus augimą, žinodamas, jog žmoguje turi daug kas pasikeisti, kol pasirodys šventumo vaisiai. Juk panašiai yra ir gamtoje. Ar gali žemdirbys laukti javų derliaus birželio mėnesį? Pasėjęs grūdą, žmogus žino, kad šis pirmiausia sudygsta, po to išleidžia želmenį, išaugina stiebą – tam, kad galiausiai subrandintų varpą, pilną grūdų. Panašiai yra ir su dvasiniu žmogaus augimu. Turi praeiti daug laiko, kol pasėta Dievo žodžio sėkla išaugs į dvasinę brandą.
Krikščionybė nėra statiška. Jei žmogus pakrikštytas, anaiptol nereiškia, kad jis automatiškai tapo tobulas. Krikščionimi tampama. Krikščionybė yra nuolatinis augimas Dievop, įveikiant savo netobulumus.
Santykiuose su kitais žmonėmis turime elgtis taip, kaip žemdirbys su dirbama dirva. Ūkininkas sėja grūdą, prižiūri pasėlį, ravi piktžoles ir saugo nuo kenkėjų. Tačiau patį augimą nulemia vidinė grūde glūdinti galia ir iš dangaus lyjantis lietus. Panašiai ir žmoguje tikėjimo ir šventumo augimą vykdo Dievo malonė. Tik dėka malonės dovanų gali išsiskleisti kiekviename krikščionyje glūdinti galia. Savo dvasiniame gyvenime žmogus vystosi, pereina įvairius etapus, kad galiausiai atiduotų Dievui savo gyvenimo derlių. Šiame pasaulyje privalome patys siekti šventumo, o ne reikalauti šventumo iš kitų.
Evangelijoje randame gražų brandžios asmenybės idealą. Tačiau joje taip pat slypi tiesa, jog kelias į brandą nėra lengvas, tai visą gyvenimą besitęsiantis procesas. Visi Kristaus mokiniai yra tame kelyje ir nė vienas iš jų šioje žemėje nėra pasiekęs visiško tobulumo. Apie krikščionį galima spręsti iš to, ar jis tuo keliu eina, ar stovi, o gal pavargęs ir nusiminęs gręžiasi atgal.
Kun. Slavomir Bžozecki, OP
