Gruzija (arba kitaip Sakartvelas) – tai šalis, apie kurią teko girdėti vien komplimentus: nuostabus gamtovaizdis, mieli žmonės, skani virtuvė, įdomi kultūra!.. Visa tai įsivaizduojant, labai norisi pamatyti ir įsitikinti, ar iš tiesų taip yra.
Punsko LKN choras „Dzūkija“ turėjo puikią progą įvertinti kitų nuomonę. Kartu su Alytaus kultūros ir komunikacijos centro kameriniu choru „Varsa“ ir bendru abiejų kolektyvų vadovu Vidu Simanausku punskiečiai š. m. gegužės 20 d. išvyko kelionėn į šį Kaukazo kraštą. Ne šiaip sau pasidomėti, o su konkrečiu tikslu: dalyvauti XVIII tarptautiniame festivalyje „Golden dolphin“ (Auksinis delfinas – toks pavadinimas turbūt dėl to, kad Juodojoje jūroje iš tiesų gyvena delfinai) 2018, kuris vyko Batumio mieste, Juodosios jūros pakraštyje.
Festivalį puošė margaspalvė įvairių tautų mozaika. Į Batumį sugužėjo atlikėjai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos, Rusijos, Bulgarijos, Armėnijos, Irano, Izraelio, Jordanijos, Turkijos, Azerbaidžiano ir, aišku, iš Gruzijos. Mums, Pabaltijo šalių atstovams, gan egzotiški atrodė Kaukazo šalių šokėjai ir dainininkai, o jiems tikriausiai buvo įdomu pamatyti mus – atlikėjus, atvykusius iš Šiaurės.
Koncertai būtų buvę iš tiesų įspūdingi, jei ne aibės organizacinių nesusipratimų ir nesklandumų. Tik atvykus į Batumį, pasirodė, kad mūsų jungtinis choras yra kone vienintelis tokio žanro kolektyvas. Visi kiti – tai šokėjai, daugiausia vaikai ir jaunimas, bei keletas vokalinių grupių… Vis dėlto sėkmingai pavyko mums – „Dzūkijai“ ir „Varsai“ – kartu pasirodyti scenoje ir garbingai atstovauti Lietuvai. Mus labai palaikė Mažeikių choreografinės liaudiškų šokių studijos „Kauškutis“ dalyviai – smagu buvo girdėti iš žiūrovų salės sklindančius garsius plojimus ir skanduojamą „LIE-TU-VA!“.
Alytaus „Varsa“, be koncertų, dalyvavo dar ir konkurse. Deja, ir šį kartą pritrūko festivalio rengėjų atsakomybės – buvo sumaišytos eliminacijų dienos, valandos, o ir rungtis nelabai buvo su kuo – Lietuvos choristai buvo išskirtiniai ir neturėjo sau lygių savo srityje. Todėl po baigiamojo koncerto „Varsos“ kolektyvui buvo skirta „Grand Prix“ taurė. O mes, visi choristai, gavome po auksinį medalį ir padėkos raštą.
Chorų pagrindiniai tikslai buvo įvykdyti, o likusį laisvą laiką skyrėme kuo intensyvesniam Gruzijos Adžarijos ir Imeretijos regionų lankymui. Galime turėti įvairių nuomonių, kalbėdami apie gruzinų svetingumą, kulinariją ar kultūrą, tačiau dėl vieno dalyko visi vieningai sutinkame: Gruzija tai tikrai nuostabių kraštovaizdžių šalis! Mes galėjome pamatyti tik nedidelę šio krašto dalį, tačiau patyrėme visko: gaivių Juodosios jūros bangų, šniokščiančių krioklių šnaresio, sraunių upių šlamesio, aukštų (bet ne aukščiausių) kalnų didybės, tų kalnų požemių karalystės; paganyti akis egzotiškos, vešlios augmenijos sodrioje žalumoje…
Ar verta vykti į Gruziją? Be abejo – taip! Tai šalis, kurią kiekvienas kelionių mėgėjas turėtų atrasti savaip. Tačiau važiuojant ten iš vakarietiškos Europos reikia šiek tiek „perprogramuoti“ mąstyseną ir nuolaidžiai priimti tenykštę tvarką.
Palyginti buvome ten neilgai, bet suspėjome suprasti, kad šioje šalyje viskas funkcionuoja kitaip, nei mes esam jau per keliasdešimt metų įpratę. Vieni gruzinai neskuba, mėgsta derėtis, ne visada linkę ištesėti žodį, kelyje neatidūs ir neatsargūs. Kiti – priešingai, labai tvarkingi, religingi – net vairuodami „maršrutkę“, prie kiekvienos sutiktos šventovės keliskart žegnojasi…
Gruzijoje viskas yra toli, bet ir arti. Kas žingsnis į akis krenta kontrastai: vienoje gatvės pusėje penkių žvaigždučių viešbutis ant jūros kranto, kitoje – apgriuvęs gyvenamasis namas. Puošnūs Batumio miesto dangoraižiai – ir to paties miesto pakraščiuose stūksantys pastatų griuvėsiai.
Jūra – kalnai.
Vietoj pievų – akmenimis nusėti laukai.
Kelyje taisykles nustato ne vairuotojas, o naminiai galvijai – karvės, kiaulės, arkliai, ožkos…
Gruziniškos duonos (lavašo) kepyklėlė – prie pat gatvės; durys atviros visiems, – užeini, sumoki 1 larą (apie 2 zl) ir paimi karštą paplotį, suvyniotą į šv. Jurgio kalendorių…
Ir tie turgeliai, niekuo nesiskiriantys nuo Sąjūdžio laikų pasienio turgų. Įspūdis toks, kad čia negalioja kontrolės, inspekcijos ir panašūs apribojimai.
Valiutos keitykla – atviromis durimis, kasa – tiesiog rašomojo stalo stalčiuje. Tačiau nieks nedrįsta su tuo stalčium bėgti pro duris…
Stebino pasakojimai apie kontroversišką Gruzijos disidentų veiklą. Tarkim, vienas vairuotojas su pasipiktinimu rodė vietas Batumio apylinkėse, iš kur buvo iškasti 100-mečiai eukalipto medžiai ir buvusio prezidento Saakašvilio paliepimu pervežti į jo kuriamą parką. Vieno medžio persodinimo operacija kainavo per 1 mln. larų (daugiau kaip 2 mln. zlotų)!
Neįmanoma keliais sakiniais papasakoti to, ką suspėjome pamatyti per 10 dienų šioje Kaukazo šalyje. Jokios nuotraukos nei vaizdo įrašai neparodys jos gamtos grožio. O gruzino vaišingumą galima patirti ne organizuotoje ekskursijoje. Su juo reikia daug kalbėtis asmeniškai. Kartu pašokti. Kartu paragauti gruziniško vyno. Tada pamatai kitos, tikros, Gruzijos-Sakartvelo veidą. Kol mes tai supratom, jau reikėjo vykti namo. 🙂
Božena Bobinienė
B. Bobinienės, S. Liaukevičiaus, V. Pečiulienės, V. Baliūno nuotraukos
Nuoširdžiai dėkojame visiems, kas rėmė „Dzūkijos“ išvyką į Gruziją. Ypatingai – vadovui Vidui Simanauskui ir visam „Varsos“ kolektyvui už pakalbinimą kartu važiuoti ir dalyvauti festivalyje. Punsko valsčiaus viršaičiui ir Punsko lietuvių kultūros namams dėkojame už finansinę paramą.
„Dzūkijos“ choro dalyviai