Palijo gerai perdzien gegužo vidurin. Lietaus labai raikėj. Pasakoj kitos moteros: kap kapliuoja, tai sėklas iškasa pacas, ne daigus, ba kap sausa, tai niekas nedzygo, cik žolės. Tai po Velykų kiba dzidesnio lietaus ir nebuvo. Viskas dzūvo, alia gerai, kad palijo, dėkui Dzievu. Viskas, rodos, net gerau sužaliavo, kvepia. Paukščų visokiausių girdzis. Gražus pavasaris. Vanduoj raikalyngas, kap ir oras.
Seniau prieg ažaro nenorėj žmones gyvenc, ba žiemių vėjas kap pūtė nuog vandenio, tai labai šalta, dzidesnis šalcis darėsi. O dabar tai dzaugsmas, kap jau gerau kūrina ir apšyldo namus, tai joki vėjai nebaisūs. Ir kvietkucam ar daržam nešėm iš ažaro vandenį, tai gerai augo. Ir žuvies pasgauc, vėžų buvo, švarus vanduoj. Avis užtvera ik paco vandenio, tai jos acigera ir švaros buvo. An nakcies suvaro in pašūrį arba tvartų. Labai vilkų buvo, ne sykį sudraskė ir avį, in arklį stvėrės, in kumelukų, pamenu. O kumelės buvo an nakcies kalvio padarytu spynu kojos surakytos, kad vagys nenusvest. Tai kap vilkas puolė jos kumelukų, tai ji, nabagė, abiem kojom an to vilko. Ir ryti radom pagautų vilkų.
Vaikystėj ir jaunystėj buvau vis prieg ažaro Galadusio. Dusiu vis vadzinom. Da mažų mani, kap vyrausių anūkį, dziedulis vis vadzino, šaukė, liepia aic palei vandenį, kraštu, o jis aina vandeniu giliau ir traukia kanapinį (jo pacies megztų) bradzinį. Prigaudom ir žuvų, ir vėžų, mekšrukų riebių, tai apskrodzam. Močutė kūrė vis pečų ir kepė. Mama stovuosa daug audė. An blekės rietuvukė, ailia žuvukių, lašinukų vė an viršo ailia, cibulio, lapelio, druskos, bulvių, ir kap iškepa, tai pirštus laižyk, kap gardu. Dziedulis vis žiemų mezgė bradzinį. Numezga oviš – pora metrų bradzinį. Kap pagaunam ko, suima, in viedrų ir nešam namo, namie iškraca, ir dzaugsmas, kad šviežos žuvienės bus. O vėžų kap buvo, tai tamsiai neša kraštu pagalį gruzdesio, kad žibėtų, švieca, o jiej aina an šviesos, tuoj pagaunam ir viedran. O dzideli buvo, o riebūs…
Pripažyta visko. Gyvenimas nuvej, kap vanduoj nuplaukė…
Pas kaimynus Pecukonius darė kapčų, tai daug brikų žvyro iškasė. Kap sykis darė kelių, tai an kelio pylė, o duobė ciko dėl sklepo – kapčus vadzytas. Tai pavasarin tan kapčuj kad prisidarė kragždės lizdukų, gražu buvo pažūrėc. Tadu niekur kitur jos nelipdė iš molio, o tynajus pylna lizdukų buvo su kiaušinukais, paskui ir su paukštukais, laimyngai isivedė, išaugino. O paskui kap placino kelių, tų kalpukų su kapciu nulygino, tai prapuolė ir ciej lizdai.
Sykį matiau, kap nuog kalnuko ažaran puolė katė – tep misnau, o dziedulis sako: „Ne, tynajus kiaunė.“ Tį vienoj valkstėj – įlankoj tai vydra isivedė vaikus. Dzidelis šitas ažaras, visi turėj prieglaudų: ir žmonėm buvo gerai, ir žvėrukam, ir paukštukam. Nendrų nenaikino, o po kiek metų kraštus labai išnaikino, išpardavė. Dzaugsmas, kad tėviškė neiširo ir kraštai išliko, kap ir buvį, nor medzų sumažėj, alia da likis kedais mūs sodzytas kvajynėlis. Jau medzai užaugį. Kap žmogus ilgai auga, tep medzai. Seniau tep nekirto medzų an kūrinimo, o rinko žabus, sausuolius, šakas, dūrpes kasė, dzovino ir jom kūrino tepgi, o medzis – jei in namo stacymų. Gerai, kad sumisno tvartus iš molio. Mūs tai iš akmenų, tai šaltesnis, o molinis – tai šiltas gyvuliam.
Da apie ažarų. Žiemų tai raikėj bėgc nuog ažaro, kap ladas gerai užšąla, tai rogėm ciesiai per ažarų važavom in Sainus – tai daug isimeta kelio, daug arcau. Turėjom tokį arklukų, kad neraikėj kauscyc, kap kacinas ir nesbijoj vandenio nei lado. Mūs Žagarų valsčus buvo Berznyki. Kap išmokau lenkiškai, tai tepgi važavau in Berznykų ir tvarkiau raikalus, pasakyc ir pasrašyc žinojau. Kap iš Vokietijos grįžom, raikėj išmokėc valdzai už ca vokiečo Klaproto pastacytų namų, tai vežau in Suvalkus pinigus mokėc. Išdėj dalim, nepamenu gerai – alia po pora šimtų kas pusė metų raikėj mokėc. Pasiuvė motina apsirangimų su dzideliu kišaniu, susdeda pinigus ir cik syki su tėvu, parodė jis, paskui paci, ba jau tėvas sirgo ir paskui jaunas ir numirė. Be jo buvo sunku…
O su ažaru nėr baikų. Sykį pavasarin žūrau nendryni – nugi Palionis prigėris… Seniau kiek da jaunų prigėrė vandenin. Aš tai vasarų cik an lantos plaukiojau, ba ciek bijojaus vandenio, o kap da matiau paskindusį, tai negalėjau savį perlaužc. Net ir dzviracu neišmokau, ot merga buvau, alia pėsca tai galybį kilometrų ėjau, ba ir in Suvalkus, ir Sainus (in vien Sainus tai 8 kilometrai nuog mūs). Visi ėjo, jei arkliais, alia ir jiem raikėj duoc pasilsėc, laukė darbas laukuose.
Nuo mūs labai vandeniu ėj balsas nuog Radzūcų. Jau kap Radzūcai uždainuoja, net ažaras, rodos, gražau banguoja. O kap Žagaruose vakarėlis, daugumoj pas mus, tuoj aciyra laivukais, luotukais, suvažuoja dzviracais, kici pėsci suveina. Buvo darbo, darbymetė, alia bet norėjos ir pasilinksmyc, ir smagu buvo susiaic. Turėjau gerų draugių, kap Polionių Ona ir Janė, Popelių Onutė ir Genė, Levutė Jakubauskų, Veronika ir Danutė Petruškevičų, Marytė ir Adelė Pecukonių. O kap neateina Pševorskų Onutė, tai lyg ko brokas. Nu toj Onutė o tai mokėj su visais, ot linksma ir smagi in šokimų ir pabaic. O jau jei kur susibarė, tai ieško šitos Onutės, tuoj sutaiko. Daug Onų visur, mūs namuose tepgi ir tetukė Ona – dziedulio sasuoj, ir tėvo sasuoj, ir aš, ir jaunų – vė brolio anūkė. Seniau tį kap žūrėj, kad pavardė iš tų namų neišait ir vardas.
Suveidzinėjom ir žanotos, tai kur per atlaidus suscinkam, tai paskui jau pas daktarus. Dabulių draugės numirė ir Levutės jau nėr, o mes kitos da laikomės.
Mūs, Dapkevičų, ylgas pakraščys ir prieg Galadusio (vadzinom vis Dusiu trumpiau) ir Dusalio. Šiciej abudu ažarai jungėsi upeli palei mus, alia su čėsu susiaurėj ir susimažino toj upukė. Sanovėj tai prieg upelio šito buvo an medzinio stulpo medzinė stovylukė. Sakyta, kad Jono Nepomuko, alia kap medzinė, tai su čėsu supuvė ir nugruvo. Niekas nepasirūpino, kad pastacyc toj vietoj vė. O šitas šventas Jonas Nepomukas yra cyltų sargas, sergėtojas ir da sergsci nuog nelaimių vandenin. Mažu kadu vė bus atstacytas, atgaivytas šitas senovės prodziedzų atminimas.
Seniau visi gyveno daržuose ir dzyrbo Krasnagrūdos dvari. Savo pushektarį arba ir cielų tepgi apsodzina, apsėja. Ganiavai gaudzinėj iš dvaro bognuose ar kituose krūmynuose pasiganyc. Mano dziedulis šitan dvari buvo bicinyku, gerai bites prižūrėj ir atboj, kad ir žiemų neišmirtų, ir jam ėjos.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl