Vienų rozų važuodama dzviracu per vienų iš mūs krašto kaimų išgirdau du čudnai šnekancus vyrus. Pasirodo, tai buvo kaimynai, katriej ne ciek kalbėjo, kiek rėkė. Nabagai suspyko. Cikrausia už kokį neaduotų plaktukų ar gyvulių išmyndzotus kopūstus. Neklausiau, ko ca jiej rėkaloja. Argi kišuos, kur man neraikia. Da neduok Dzieve paci velnių gausiu. Sako, kad kur du pešasi, tai tracas laimi. Laimėjau. O kų? Nugi prisklausiau visokių gyvulių vardais besikrikščijancų vyrų. Daug girdėjus, alė ciek, kiek tadu teko išgirsc, tai, kap Dzievų myliu, gyvenimi negirdėjau.
Patenkyta iš kaimynų nelaimės, ba ne cik daug išgirdau, tai da kiek prisižvengiau, grįžau povaluko namo. Atrodė, kad cik tuom mano dziena pasibaigs, alė kurgi! Šįmėt yra Vaižganto metai, tai čėsais paskaitau jo raštus. Kap rozas varcydama puslapius ir ieškodama cakavesnio tekstuko (visi savotiškai įdomūs, alė visadu ieškau tokio, katris užkabis), apcikau „Žiemkenčio pasaką“. Negalėjau pavieryc, apė kų skaitau! Ogi apė tai, kų tųdzien teko išgirsc kaimynų lūpynėse. Nepapasakosiu tep, kap tai padarė lietuvių rašytojas, todia gerausia, kad Jūs pacys paskaicytut ištraukų, bent biskucį suspažįtut su Vaižganto paskaitos kruopuki.
„Panorėjus savo brolį yč gerai iškoneveikti ir paniekinti, žmogus ima juos lyginti su gyvuliais. Anot jo, daug kūno viekų, o maža proto sąmojo teturįs – tai esąs jautis; nerangus – tai kuinas; žioplas – kaip varna; kvailas – kaip veršis; niekinamas, pro duris varomas – tai šuo […]. Kada žmogus palinko sumišti su gyvuliais, aš gerai neatspėju. […]
Kur kas didesnę nešlovę pakelia gyvuliams žmogus, kai jis, tariamasis tobuliausias asmuo, pradeda gyvulius savo matu matuoti ir tikrai nedorais savo privalumais juos apdalinėti. […] Nė vienai kitų gyvulių veislei jis neprimezgė tiek nedorų savo privalumų, kiek kiaulėms. Ant kiaulių jis nemato nė vieno doro šerio, nors jų oda sau nagines darosi, o jų kvapniais lašiniais nuolat sau vidų ir viršų tepasi. Žmogus nevala, anot jo, tai esąs tiesiog kiaulė, pasmirdėlis – paršas, goslius – tai kuilys, besarmatis – kiaulakys, didžiaturtis – aukso kiaulė, šiaipjau viso ko pertekęs – tai peniukšlis, skurdžius – tai žiemkentis, taip ir toliau, be vieno galo. […]
Ak, žmogau, žmogau! Iš kokių tai pamazgų tu pats esi nulietas, tai net man, kiaulei, gėda! Tu, visur vien bloga tematydamas, savyje tik visa gera tematai…“ Vaižgantas
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Gražai aprašo Vaižgantas o dar gerau perduoda Jurgita.