Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.
Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius.
Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.
Evangelija (Mk 6, 30–34)
Evangelijos skaitinį komentuoja Aušrelė Pažėraitė
Tapus Jėzaus mokiniu, apaštalu jau vargu ar begali tikėtis poilsio, kad ir kaip to norėtųsi. Neberasi negyvenamos žemės, kur tavęs niekas nepamatys, niekas nesužinos. Tapus krikščionimi, nebegali sau leisti poilsio nuo šio pašaukimo. Net jeigu ir nevaikštai po kaimus po du, skelbdamas besiartinančią Dievo karalystę, net jeigu nesėdi vienuolyne, netarnauji kunigu, o esi paprastas pasaulietis, gyvenantis, dirbantis tai, kas su Evangelija neturi nieko bendra. Tave visi ima matyti ir vertinti pagal kažkokį tobulo krikščionio paveikslą. Pasipiktinimas kyla, kai koks kunigas neatitinka tobulo kunigo idealo ar kai bažnyčioje susirenkanti maža bendruomenė kartais nepajėgia šiltai priimti dar vieno naujo atklydėlio, ieškančio krikščioniškos meilės židinio. O juk krikščioniška bendruomenė ir yra paprasta žmonių bendruomenė, kurios narių pagrindinis uždavinys – išmokti priimti ir pakelti kitus bendruomenės narius, kad ir kokie jie būtų.
Tai galioja ir tam, kuris naujai į ją ateina, kad ir kaip kartais sunku būna priimti bendruomenę, kuri tau iš pradžių pasirodė tokia nedraugiška ir šalta, ar kunigą, kuris tave išbarė ar nesuprato. Nebeturime negyvenamos salos, kur galėtume užsidaryti nuo visų ir nebebūti krikščionimis, kad ir kaip kartais norėtųsi būti kaip visi – pasiųsti riebiais keiksmažodžiais, nebepaisyti artimo meilės, mėgautis sarkazmu, patyčiomis ir chamizmu. Panašiai kaip neturi poilsio visokios žiniasklaidos žvaigždės: iš kiekvieno kampo jų gali tykoti paparacai, gaudydami menkiausias ir pikantiškiausias jų asmeninio gyvenimo smulkmenas. Ir, atrodo, nebeturi to asmeninio gyvenimo arba esi priverstas pasiruošti nuolat išviešinti save, ir daugiau nei kiti susilaukti ne tik susižavėjimo, pagyrų, bet ir patyčių. Niekur nuo to nedingsi. Tai kiekvieno, išlendančio į “dienos šviesą”, dalia. Išgarsėjimo kaina. O imtis apaštalo misijos – tai toks pat išėjimas į viešumą. Negali ko nors skelbti, nepasirodydamas viešai. Tada visa, ką skelbiame, neišvengiamai tampa mūsų pačių gyvenimo matu, taip pat matu, kuriuo mus ima matuoti kiti.
Paprastas pavyzdys – kai šeimoje vienas kuris nors ima ir atsiverčia, kiti ima akylai stebėti, kaip pasikeitė jo gyvenimas, jo charakteris, jo santykiai su kitais. Ir negali pasislėpti, ir gyventi taip, lyg niekas nebūtų pasikeitę. Nebegali ilsėtis toliau gyvendamas taip, kaip gyvenai. Atidžiai pasižiūrėjus į Evangelijos tekstą nelabai aišku, kokiu būdu toje vietoje, į kurią visiškai vienus apaštalus nusiuntė Jėzus pailsėti, atsirado ir pats Jėzus. Juk ten plaukė tik mokiniai ir krantu bėgo minia. Dar keisčiau, kad graikiškame tekste nepasakyta, kad Jėzus išvydo minią kaip avis be piemens ir jam jos pagailo. Pradžioje, kai Evangelijos dar buvo rašomos kaip rankraštis, o ne spausdinamos spausdinimo mašinomis, kartais perrašinėtojai – gal per neapsižiūrėjimą – vieną kitą žodį praleisdavo arba vieną kitą įdėdavo, kad tekstas būtų aiškesnis. Taip atsirado keletas to paties teksto variantų. Katalikų Bažnyčia laikosi savo versijos (taip vadinama Egipto recenzija, kuri yra pagrindas teksto, šiandien naudojamo kritiniuose NT leidimuose), kurią mes ir skaitome, išverstą į lietuvių kalbą. Kitame variante, kurio laikosi kiti Biblijos vertimai, eilutė, kurią dabartiniame lietuviškame vertime skaitome (Mk 6,33) taip: “Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius”, turi šiek tiek platesnį paaiškinimą, ir ten skaitome: “Žmonės pamatė juos išplaukiant ir daugelis atpažino Jį, ir bėgo ten pėsčiomis iš visų miestų, ir buvo anksčiau už juos, ir susirinko prie Jo”. Pagal šį išplėtimą paaiškėja, kad mokiniams iškeliavus į negyvenamą vietą, žmonės jį atpažino, o atpažinę iš visų miestų bėgte nubėgo į tą vietą, kur turėjo atkeliauti mokiniai, atsidūrė ten anksčiau už juos, ir susirinko prie Jo klausytis Jo žodžių. Tai yra mokinių misija, kad ir pati pirmoji, – juk kalbama apie įvykius pačioje Jėzaus viešosios veiklos pradžioje, – pasirodė labai sėkminga. Pagaliau paaiškėja, ką mokiniai skelbė, vaikščiodami po kaimus po du. Jie kalbėjo apie Jėzų kaip kokie reklamos agentai, ir tą Jėzų žmonės ir atpažino, ir, pralenkę pačius mokinius, susirado toje negyvenamoje vietoje.
Jie ne mokinių ten ieškojo, bet paties Jėzaus. Ir toliau matysime, kad šioje vietoje Jėzus, atsiliepęs į žmonių Dievo žodžio alkį, pirmą kartą padaugins duoną. Ši eilutė, ko gero, yra kaip ta negyvenama sala, kurioje tik ir tegalime pagaliau pailsėti. Ne mes tampame minios dėmesio centru, ne mūsų žmogiškos silpnybės ir netobulumai, ne mūsų nuodėmės, klaidos ir nusišnekėjimai, bet Tas, kuris vienintelis iš žmonių gali vadintis Tobuluoju, ir kuriam dėmesio niekad nebus per daug. Visas mūsų tikslas – skelbti Jį, ne save rodyti, ir plaukti pas Jį pasislėpti su visom savo silpnybėm kaip į negyvenamą vietą poilsio, ar bėgti pas Jį iš visų miestų klausytis Jo, stiprintis žodžiu ir gauti atgaivą sielai, kuri buvo išstatyta visiems pasaulio vėjams.