Vykstant lūžiniams globaliems procesams Lietuvoje tampa gyvybiškai svarbu atnaujinti diskusijas apie šalies užsienio politikos koncepciją. Šių diskusijų svarbą pagrindžia ir Lietuvos vidaus politikos kontekstas – įsibėgėjantis prezidento rinkimų maratonas. Mūsų regione Rusijos faktoriui išliekant pagrindiniu saugumo iššūkiu, Vakaruose galima stebėti eilę neigiamų tarptautinės politikos tendencijų: nuo jau kuris laikas pažįstamos kai kurių sąjungininkų susitaikėliškos retorikos Rusijos atžvilgiu iki naujų ir itin neraminančių transatlantinės vienybės silpnėjimo požymių. Visi šie procesai Lietuvai ir kitoms Rusijos atgrasymu suinteresuotoms Rytų Europos valstybėms yra nepalankūs, verčia ieškoti naujų užsienio politikos prieigų ir reikalauja neeilinių diplomatinių sugebėjimų. Todėl reikšmingas konstitucines galias užsienio politikoje turintis Lietuvos Prezidentas, kurį išrinksime 2019 m., turi pasižymėti atitinkamais gebėjimais užsienio politikos srityje.
Nesutarimų tarp Europos ir JAV prezidento Trumpo administracijos šaknys glūdi dar 2016 m. vasaroje, kai JAV pirminių rinkimų nugalėtojais ir galutiniais varžovais dėl kadencijos Baltuosiuose rūmuose tapo respublikonų kandidatas D. Trumpas ir demokratė H. Clinton. Liberaliojo Vakarų pasaulio lyderiai tuomet beveik atvirai išreiškė palaikymą Clinton, manydami, jog Trumpo pergalė sunkiai įmanoma. Palaikymo Clinton priežastys buvo akivaizdžios. Ji daugeliu aspektu turėjo būti tuomečiams Europos šalių vadovams patikusios Obamos politikos tesėja. Kitaip tariant, globalistinės tarptautinės sistemos principų ir interesų atstovė. Tuo tarpu Trumpas aiškiai deklaravo, jog jo politika bus grįsta nacionalistiniu principu „Amerika pirmiausiai“ ir tuo pat metu nedvejojo kritikuoti daugelį tarptautinių organizacijų, pradedant prekybiniais susitarimais, tokias kaip NAFTA (North American Free Trade Agreement) ir TTIP (Transatlantic Trade and Investment Partnership) ir baigiant tarpvyriausybinėmis organizacijomis, tokiomis kaip NATO ir JT. Iškeldamas JAV nacionalinį interesą pirmiau globalinių, Trumpas kritikavo visas organizacijos, dalyvavimą kuriose jis matė kaip nenaudingą JAV. Jo nebetenkino po Šaltojo karo pabaigos besitęsianti situacija, kai JAV pastangos dėl Vakarų pasaulio saugumo ir ekonominės gerovės yra neadekvačiai didesnės, lyginant su kitų didžiųjų valstybių (tokių kaip, pavyzdžiui, Vokietija) indėliu.
Galima drąsiai sakyti, jog Trumpas savo rinkiminius pažadus dėl griežtos užsienio politikos kol kas sąžiningai tęsi. Nuo pat savo kadencijos pradžios naujoji prezidento administracija nuolat kritikuoja NATO partnerius Vakarų Europoje dėl neadekvačiai mažo nacionalinių biudžetų indėlio krašto gynybos reikmėms. Jungtinių Tautų organizacija taip pat nepaliaujamai kritikuojama, Baltuosiuose rūmuose netgi yra parengtas vykdomojo įsakymo dėl JAV indėlio į JT sumažinimo juodraštis. Tuo pat metu JAV jau spėjo paskelbti apie pasitraukimą iš kai kurių tarptautinių sutarčių JT rėmuose: 2017 m. vasarą Trumpo administracija paskelbė pasitrauksianti iš JT Bendrojo klimato kaitos konvencijos Paryžiaus susitarimų, kuriais siekiama kovoti su globaliniu atšilimu; 2017 m. rudenį buvo paskelbtą apie JAV pasitraukimą iš UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos); galiausiai 2018 m. birželio 19 d. Trumpo administracija taip pat paskelbė apie pasitraukimą iš JT Žmogaus teisių tarybos.
2018 m. kovą Trumpas sudavė smūgį ir globaliai prekybai, paskelbdamas apie importo mokesčių įvedimą plienui ir aliuminiui, kas ženklino šiuo metu besivystančio proceso, pakrikštyto „prekybos karo“ vardu, pradžią. Galiausiai Europos ir JAV strateginių vizijų skirtumai išryškėjo ties Irano klausimu, kai Trumpo administracija priėmė sprendimą pasitraukti iš Irano branduolinės sutarties. Reaguodamas į Trumpo politiką Irano ir tarptautinės prekybos klausimais, Europos Tarybos prezidentas Donaldas Tuskas pareiškė, jog Europa į JAV lyderio sprendimus „atsakys vieningai.“
Akivaizdu, jog tiek idėjiniame lygmenyje, tiek praktinėje politikoje transatlantinės sąjungos takoskyros tampa vis ryškesnės. Ne tik Europos Sąjungos, bet ir Europos nacionalinių valstybių lyderių tarpe vyrauja požiūris, jog transatlantinių ryšių silpnėjimas neva yra išskirtinai Donaldo Trumpo nacionalistinės ir izoliocianistinės užsienio politikos padarinys, o Europa dėl to nekalta. Tiesa, Obamos prezidentavimo laikotarpiu JAV politika kur kas labiau pasižymėjo daugiašališkumu ir konsensusu. Tačiau teigti, kaip dabar populiaru, jog Trumpas užsienio politikoje „pats nežino, ką daro“ yra absurdiška ir nepagrįsta. Daugelis jo reikalavimų tiek JT, tiek NATO partneriams Europoje, tiek prekybos partneriams yra labai aiškiai pagrįsti realistiškai vertinant tarptautinę sistemą. JAV nebegali ir nebeprivalo toliau šelpti jau seniai atsigavusios Europos, suteikiant jai išskirtines prekybos sąlygas kaip savaime suprantamą privilegiją ir investuojant į aljanso saugumą neadekvačiai daugiau negu ekonomiškai stiprios didžiosios Europos valstybės. Jeigu A. Merkel turi teisę, vardan savo populiarumo, palaikyti neleistinai žemą finansavimą krašto gynybai, tai ir D. Trumpui negalima priekaištauti dėl politikos, orientuotos į JAV, o ne ES piliečių gerovę ir saugumą.
Lygiai taip pat JAV neprivalo bendradarbiauti su akivaizdžiai geopolitiškai priešiškomis valstybėmis, tokiomis kaip Rusija ir Iranas, kurių atžvilgiu visuomet pasiteisindavo atgrasymo ir sulaikymo priemonės ir beveik niekada nepasiteisindavo atvirų durų užsienio politika ir santykių perkrovimo bandymai. Trumpas tikrai nėra pats nuolaidžiausias JAV prezidentas santykiuose su sąjungininkais, bet, vertinant pastaruosius metus, jo tikrai negalima apkaltinti ir nuosaikia politika konkurentų atžvilgiu. Ar tai būtų Šiaurės Korėja, ar tai būtų Rusija, ar tai būtų Iranas, Trumpas, skirtingai nei Obama, naudoja kietąją diplomatinę prieigą, kai pirmiau eina grasinanti retorika ir atitinkami veiksmai ir tik po to seka nuolaidų perspektyvų įvardinimas ir keliamos atitinkamos santykių gerinimo sąlygos. Kalbant paprasčiau, pirmiau parodoma ant kiek gali būti blogai, o po to parodoma kokios yra santykių gerinimo perspektyvos.
Kol didžiosios Europos valstybės yra susirūpinusios dėl ekonominių santykių su agresyviaisiais partneriais Iranu ir Rusija, Baltuosiuose rūmuose be užuolankų sakoma, jog Europos kompanijos, bendradarbiaujančios su Iranu su branduoline energetika susijusiose srityse susilauks sankcijų, o šalims, bendradarbiausiančioms su Rusija Nord Stream 2 dujotiekio projekte nebus taikomos išimtys dėl tarptautinės prekybos tarifų, nesibaiminant prekybos karo.
Trumpas yra griežtas, jo prieiga visiškai skiriasi nuo jo pirmtako Baltuosiuose rūmuose. Jis niekada nesitaiko prie kitų ir mėgsta, kai kiti taikosi prie jo. Transatlantinių ryšių silpnėjimas yra nerimą keliantis procesas, tačiau tai nėra tik Trumpo kaltė, o greičiau naujai besiformuojančių nacionalinių interesų ir vidaus politikos ambicijų valstybėse abipus Atlanto padarinys. Lietuva šiame konflikte neturėtų aiškintis, kuris pusė universaliai teisesnė, ar kuris lyderis yra labiau simpatiškas ir galantiškas. Labiau vertėtų perprasti naują situaciją ir sprendimus priiminėti pagal savo nacionalinius interesus.
Visų pirma, žinoma, reikia prisiminti originalią transatlantinės Vakarų vienybės paskirtį. Tai buvo vieningas priešinimasis Sovietų Sąjungos įtakai ir iš jos kylančių grėsmių atgrasymas. Sovietų Sąjungos nebeliko, bet ar grėsmės iš Rytų išnyko? Rytų Europai, tame tarpe ir Lietuvai, iš Rusijos kylančios grėsmės yra lygiai taip pat aktualios kaip ir Vakarų Vokietijai SSRS grėsmė prieš 30 metų.
Vis dėlto, Vakarų Europos sąjungininkai, tiek nacionaliniu, tiek viršnacionalinės Europos Sąjungos lygiu per pastaruosius metus ne vieną kartą parodė, jog Rusiją jie suvokia labiau kaip problemišką ekonominį partnerį, bet ne grėsmę. Šiuo požiūriu JAV ir Didžiosios Britanijos politika yra kur kas artimesnė Lietuvai nei dabartinių ES lyderių E. Macrono ir A. Merkel. Paradoksalu, jog Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai pastaruoju metu nevengia kritikuoti Trumpo politikos, tačiau Trumpo administracija faktiškai rodo didesnį susirūpinimą Europos energetiniu saugumu, rytinių ES sienų apsauga ir Rusijos atgrasymu nuo Ukrainos, negu abi Europos lyderės kartu paėmus.
Jeigu transatlantinės takoskyros toliau gilės, neišvengiamai bus prieita prie situacijos, kai teks rinktis tarp pro-europietiškų ir pro-amerikietiškų užsienio politikos prioritetų. Šiandien Lietuvos politika yra žymiai labiau pro-europietiška, negu pro-amerikietiška. Verta kelti klausimą ir suabejoti, ar toks pasirinkimas atitinka Lietuvos geopolitinius interesus. Kad mūsų šaliai užsienio politikoje reikia daugiau pro-amerikietiškumo parodo mūsų kaimynės, susiduriančios su tokiais pat geopolitiniais iššūkiais ir turinčios labai panašius interesus, Lenkijos atvejis. Ko gero šiai dienai tai yra labiausiai pro-amerikietiška ES valstybė, kuri sparčiai gilina bendradarbiavimą su JAV tiek ekonomikos, tiek energetikos srityse. Ypatingo palankumo viena kitos atžvilgiu nevengia rodyti ir abiejų šalių vyriausybės. Lietuvos politikams vertėtų apsvarstyti Lenkijos, kaip sektino pavyzdžio, atvejį.
