Šiemet mano rūsyje prisirpo tiek vyšnių, kiek savo suaugusiame gyvenime nebuvau mačius. Tiesa, vaikystėje vyšnių sugebėdavome prisiskinti ne du ar tris kibirus, o du kaupinus didelius dubenis arba, kaip mes sakydavome, balijas. Taigi pasiėmus į pagalbą jauną pagalbininkę, virtuvę užgriuvo vyšnių kalnai. Žinodama, kad kompotas nusibodo, o sultys yra pats geriausias sprendimas, supratau, kad nieko nebus – teks kiekvieną saulės ir paskutiniu metu vandens prisirpusį vaisių išlukštenti, išimti kauliukus. Gerai, kad šiais laikais turime kauliukų išėmiklį. Jeigu būčiau turėjusi juos peiliuku iškrapštyti, gali būti, kad būtų mane užpuolusi ne naktis, o kitos dienos rytas. Laimei, vidurnaktis užklups baigiant pasterizuoti sulčių stiklainius.
Saldinant, maišant, košiant ir pilant karštas vyšnių sultis, kilo paprastas klausimas, į kurį pati atsakyti nemokėjau – kaip seniau būdavo perdirbami vyšnių vaisiai (kurie tikriausiai sapnuosis kelias naktis iš eilės), o jeigu ne tik šiaip sau gyvenimą pasaldinti ar kitaip troškulį numalšinti, tai tada kokiais kitais tikslais? Nieko nelaukdama (nors iš tiesų laukdama, kol vyšnios puode pakankamai pavirs) griebiau internetą už ragų ir ieškojau būdų, kaip numalšinti savo smalsumą. Pradėjau skaityti: vyšnia, tai erškėtinių šeimos slyvinių pošeimio augalų pogentė. Gerai, kad sėdėjau, nes po pirmo perskaityto sakinio būčiau nuvirtusi. Palikusi giminių gimines ieškojau toliau.
Pasirodo, valgomi ne tik vyšnių vaisiai, bet ir jų koteliai ar lapeliai. Seniau (šiais laikais vis dažniau grįžtama prie liaudies medicinos) būdavo verdama vyšnių lapelių arba kotelių arbata, lapų ir žiedų arba šakučių nuoviras. Įdomu yra tai, kad net ir vyšnių kauliukai turėjo naudos (maniškiai nukeliavo į durpinę…). Jais būdavo prikišama medžiaginė pagalvė ir dedama po šąlančiomis kojomis, t. y. reikėdavo pakaitinti kauliukų pagalvę ir šildyti kojas. Be minėtų vyšnios dalių, žmonės naudodavo net vyšnių sakus. Na ir, žinoma, iš pačio saldžiausio vaisiaus būdavo verdamos uogienės, kompotai, sirupai, vynai, trauktinės.
O čia štai keletas patarimų, kurie kiekvienam pravers:
Verta įsidėmėti, kad susirgus bronchitu arba bronchine astma rekomenduojama vyšnių sultis susimaišyti su pienu (santykiu 1:1) ir drąsiai gerti; perdirbant vyšnias būtina kauliukus pašalinti, o jeigu to nedarome, tai ypač kompotą vertėtų išgerti per žiemą; užšaldytos vyšnios išsaugo daugiausia naudingų medžiagų; prisirpusios vyšnios turi daugiausiai geležies, o neprinokusios vitamino C.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl