Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos.
Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.
Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį“.
Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“
Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.
Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.
Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“.
O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną. Evangelija (Jn 6, 1–15)
***
Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Ligita Ryliškytė SJE
Svarstau sau, ką reiškia Jėzaus klausimas Pilypui: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“. Ar Jėzus šaiposi, mėgindamas jo kantrybę? Norėdamas parodyti, kas yra kas? Nemanau. Kai skaitau toliau, man šis klausimas nuskamba kaip raginimas pažvelgti į tai, ką turime, ką galime. Galbūt pripažinti, kad nedaug. Ir nustebti, išvydus, kaip tas nedaug Jėzaus rankose tampa maistu tūkstančiams… Tai man teikia daug vilties, ypač tada, kai atrodo, kad rankos tuščios, o aplinkui – alkani. Tada prašau įžvalgos pastebėti bent vieną kepalėlį duonos ir pusę žuvelės. Ir laukiu padauginimo stebuklo.
Du šimtai denarų… Penki tūkstančiai vyrų… Penki duonos kepalėliai… Dvi žuvys… Dvylika pintinių… Kartais pagalvoju – kam tiek daug skaičių? Gal kad skaičiai sudaro konkretumo įspūdį? Jie kreipia mintį į tas konkrečias gyvenimo aplinkybes, kuriose šiandien esu Jėzaus pamaitinta. Jis myli ne beveidis ir ne beveidžius. Myli asmeniškai ir realiai – gal penktame blokinio namo aukšte, o gal dvyliktame troleibuse…
Jėzus netrokšta būti karalius. Jis trokšta pamaitinti, nepaisydamas visų gresiančių nesusipratimų ir atmetimo. Lyg duona, kuri sukalbėjus padėkos maldą sulaužoma ir išdalijama, Jis savo gyvybe mus maitina.
Bernardinai.lt