Kol Pūnski apsipirkom, teko nemažai prisižūrėc. Neturu galvoj prieš mani ir už manį eilėj prie kasos stovincų žmonių. Man mažai terūpi, kas stovi, ko stovi ir kap stovi. O turu pasakyc, kad daug kam rūpi, todia neretai turu laimės būc nužūrėta no galvos iki kojų. Ir nesvarbu, ar ateisi, žmogau, isidabinis su liakierkom ar čabatais, vis ciek bus an ko pažūrėc. Negi pasakysit, kad isimisnu? Negi jau tep teisybė nosį kucina? Aikit, aikit. Taigi yra visur tų davatkų. Kap tai maniškiai pasakytų: Neimk in galvų, imk in… Visur visko yra. Alė aš ne apė tai.
Taigi stovėdama krautuvėj už lango matiau praslįstancus barzdocus. Nemeluoju. Kap pradeda nabagai čuožč Pūnsko gatvėm, tai tep ir landa pro kampus no ryto iki vakaro. Vieni po krautuvi, kici „namo“. Kadu neatvažuoju in miestelį, tep aš juos pamatau. Kad ir aina, braca, su madu – barzdas vyrai užsiauginį. Blogiausia, kad pradarį būrnas nekvepia madzyngu Orbitu, o mėlynuku vištų užpakaliam svilyc.
Išaidama iš krautuvės ir lipdama in mašinų važuoc namo, ėmiau ir prašnekau: Kas per gyvenimas… kokia prasmė… kodia tep žmogus savi davaro… Šoni sėdėjo mano gyvenimo žmogus. Neturėdamas kų pasakyc, cik aciduso: Aha…
Povalio važuodami namo suscikom kelis žvėjus arba, gerau pasakyc, mėgstancus žuvis gaudzyc, ba ne visi verci žvejo vardo. Vienus matėm da cik brukancus ažarų link, o kitus jau luotoj tupincus. Ir tep jiej man vaidenasi beveik kožnų dzienų. Ne no ryto iki vakaro, ba ca ne žiemos čėsas, o no vakaro iki pusiaunaktų. Žinau, kad smagu, ba vasara, šilta, ramu, acipalaiduoc galima, alė vieno nesuprantu – kap tep įmanoma kasdzien sėdėc ir laukc, kol tį kokia nedaaugus žuvis užkibs an krūkuco? Sustarkim, kad įmanoma, alė tai kap atrodo tų žvėjų šaimyninis gyvenimas, jaigu žuvys (duok Dzieve, jai tį kokių pagauna, ba daugiausia tai grįžta tuščom) svarbiau už ilgus vasaros vakarus, kur galima su vaikais ar žmonu daug gražų dalykų nuveikc? O ne vienas man yra sakis, kad vasarų vėlai vakari š… pagausi. Matai, žuvys neima. Tai kam tadu sėdėc ir čėsų mornavoc? Ir tep vasara trumpa, tai kodia jos pilnai neatsigėrus?
Klausimų kilo milijonai, alė atsakymo negavau tųdzien nei vieno. Žinot, mano gyvenimo žmogus daugiau manį klauso, nei šneka. Jis ne iš tų, kų mėgsta plėpsėc. Paklausis, paklausis manį, kų aš visu keliu parpsiu, ėmė ir prašneko. Sako: Gerau būc žvėju nei alkoholiku…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl