Atlantas rūstus ir neramus. Tačiau jo platybės vis dėlto nugalimos. Tai įrodė daugelis XX a. drąsuolių. Pirmasis Atlantą 1927 m. gegužės 20–21 d. įveikė Šarlas Lindbergas (Charles Lindbergh), nuskridęs 6 700 km. 1933-iaisiais jį perskridę Steponas Darius ir Stasys Girėnas įveikė 6411 km. Pagal nuotolį be nusileidimo tuomet tai buvusi antra vieta pasaulyje. Lemtingąją liepos 17-osios naktį nesulaukusi savųjų lakūnų Kaune, gedėjo visa Lietuva. Tačiau žygdarbiai įkvepia, o jaunystės svajonės suteikia sparnus. Netrukus Amerikoje prabilta, jog reikia tęsti Dariaus ir Girėno misiją ir ruoštis naujiems žygdarbiams.
Tarp norėjusių išbandyti savo jėgas padangėse laikraščių puslapiuose šmėkšteli Juozo Janušausko (Joseph R. James) pavardė. Jis iš tikrųjų pradeda rengtis skrydžiui. Tačiau galų gale paaiškėja, kad Kauną iš Niujorko tiesioginiu skrydžiu bandys pasiekti ne jis, o Feliksas Vaitkus. 1934 m. jam perimant lėktuvą iš Janušausko (te)buvo 27. Tėvai imigrantai iš Lietuvos, o jis jau Amerikos vaikas – studijavo Čikagos universitete, mokėsi Kalifornijos aviacijos mokykloje, baigė aukštuosius aviacijos kursus. Skraidė bombonešiais, naikintuvais. Skraidymo patirtis tuo metu – apie 1000 val.
Daug valandų lakūnas praleido hangare su uošviu remontuodamas ir pritaikydamas buvusį aštuonvietį lėktuvą „Lockheed Vega 5B“ transatlantinei kelionei. Iškeistas variklis, įmontuotas naujas propeleris ir radijo kompasas. Keleivių vietas užėmė kuro atsargos.
1935 m. pavasarį lakūnas skrydžiui jau buvo pasirengęs. Tačiau trukdė nepalankūs orai virš Atlanto – audros, stiprūs priešpriešiniai vėjai… Teko laukti net tris mėnesius, kol galų gale vandenyno oro erdvės kiek aprimo. O ir delsti nebuvo galima, nes artėjo ruduo. Sinoptikams pranešus, kad artimiausias paras išsilaikys kiek pastovesni orai, buvo ryžtasi.
1935 m. rugsėjo 21 d. lėktuvas „Lituanica II”, pilotuojamas Felikso Vaitkaus, 6.45 val. pakyla iš Niujorko „Floyd Bennet Field“ oro uosto. To paties, iš kurio prieš dvejus metus, tik 20 minučių anksčiau, vos ne vos atsiplėšė kuro bakais perkrauta pirmoji „Lituanica”.
Feliksas Vaitkus prie lėktuvo „Lituanica“, JAV, 1935 m.
Ir šįkart skristi buvo sudėtinga. Netrukus lėktuvas pateko į debesų skraistę, protarpiais skrodžiamą stiprių kritulių, todėl daugiau nei 17 valandų lakūnas turėjo pasikliauti vien tik navigacijos prietaisais. Tik per plauką neįvyko tragedija – apledėjęs lėktuvas iš 4 km aukščio pradėjo staiga kristi – lakūnui tik paskutinę akimirką pavyko jį suvaldyti ir pakelti aukščiau bangų. Kai ledas žemesniame aukštyje nutirpo, užklupo liūtis. Netoli Airijos paaiškėjo, jog kuro siurblys nesandarus. Patyrusiam pilotui iškart tapo aišku – nepapildęs kuro atsargų, iš Airijos Kauno jis nepasieks.
Radęs Balinrobo rajone pievą, bandė joje nusileisti. Tačiau pasitaikė staigus šoninio vėjo gūsis, ir lėktuvas, užuot lengvai nutūpęs ant žolės, smigo sparnu į žemę. Sugadintas ne tik sparnas, bet ir propeleris bei važiuoklė. Skrydis baigėsi po 22,5 val. Įveiktas nuotolis – 5100 km.
Kartu su „Lituanicos II” elementais sudužo ir Felikso Vaitkaus puoselėjama svajonė – tiesioginiu skrydžiu pasiekti laikinąją sostinę.
Tačiau jis pats liko gyvas. Buvo pagerbtas Lietuvoje ir Amerikoje. O Balinrobo rajone, kur baigėsi skrydis, 2015 m. pastatytas paminklas – sumažinta „Lituanicos II” kopija. Lietuvių bendruomenė, prisimindama šio drąsaus lietuvių lakūno žygdarbį, kasmet čia rengia sąskrydį „Mums vis dar reikia sparnų”.
Esama žinių, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Amerikos lietuviai buvo nupirkę dar vieną lėktuvą. Tačiau „Lituanicos III” likimas neaiškus.
nb, punskas.pl