Šucino šamet saulė per cielų vasarų, o spalio 22 dzien kap nukirsta – staigiai atšalo, ba jau rudenio dzienos prasdėj. Kap an rudenio lietaus net per daug, inmerkta šaknys, pūva obuoliai ir kas žamėn, tai tepgi tuoj pus. Pakasėjau bulves, tai kuproj kad nudziegė, negalėjau aciciesc, alia be daktaro neapsėjau, padėj.
Nuo kadu Sainuose? Nuog 1971 metų. Ca daugelis tuomčės pirkosi ir visi, kų aplink, tai iš kaimų. Miesto žmonės, kiek žinau, tai po žydų namukuose prieg upės daugumoj gyveno, paskui iškėlė kap katruos in bliokus, kici vietoj medzinių statėsi mūrinius. O ca gerasniais laikais ėmė daugelis paskolas ir statėsi, gerai buvo, ba cik 1 procento paskola. Tai va tadu nuspirkau šitų an kalno sklypų nuog vienuolių kazimierietių, da ca javai augo an šito kalno, o toliau arklius statė atvažavį an turgo ar jomarko. Aukštai statiausi an kalnuko, bet nebaisu, nor tadu arkliniu šupliu raikėj iškasc duobį sklepu, sunku, niekas koparkių da nenaudoj.
Projektų raikėj išimc geodezijoj, planų tepgi pirkom, metražas turėj būc ne dzidesnis kap 110 kvadratinių metrų, tai tadu dau paskolų, priskyrė. Atvažau komisija, sumierau – ciko, o vidurin gali tverscyc, kap nori, ca visi dzviejų aukštų. Ca rami gatvė, gerai sutaram vieni su kitais, visi pažįstami, skolinam vieni kiciem, kam ko raikia.
Aplinkui da tadu tušča, ca laukai, cik palei miškų ligoninė jau buvo, ba sūnelis 1971 metais prigimė šitoj ligoninėj. Buvo jau šiciej magazinai, kepykla. Ir palei mus prieg gatvės medzinis namas, kur audė, milų vėlė. Turgūs kap ir dabar, tep tadu antradieniais ir penktadieniais, o jomarkai po pirmam kožnų mėnasį ir sekantis antradienis. Jomarkas tai dzidelis kermošus, mainė arklius, angliavoj, vištas pardavinėj, kalakutus, žąsis, ancis, karves, paršus. O turgavoj tep glasniai, kad net skambėj, angliavoj irgi glasniai, varinėj arklius, jodzinėj, dantų žūrėj – pagal dancis žinoj, kiek arklys metų. Daugiausia popiet angliavoj arkliais, tai buvo glasnu. Kap susideri, tai palei katro vežimų arba, jei šalta, tai užaina pas Kamynskežienį (ba tokia gyveno palei turgavietį) ir išgera baryšų, kad vienai ir kitai pusei būt gerai: vienas, kad gerai pardavė, kitas, kad gerai nuspirko. Nebuvo jokio pirkimo arba pardavimo be baryšų ir be magaryčų. Turėj būc baryšai, ba kitap nepirko. Magaryčos turėj būc. Išgėris gaspadorus paduoda gaspadinei vadelas ir valiai namo.
Miesti Sainuosa beveik kožnas turėj tvartelį, aš tepgi. Laikėm paršus, ba mėsa an kortukių, ancis, kap kas žąsis, vištas. Kap kaimi augis, tai inpratis, kad savo turėc valgio, alia da kap nusdavė užaugyc, tai buvo ir parduoc. Turgun paršukus vežė parduoc, juos vyrai pardavinėj, o moterys – kiaušinius, sviestų, grietinį. Per kaimų važau skudūrnykas, rinko drapanas neraikalyngas ir mainė in puodus, bliūdus, tolierkas.
Iš rudenio seniau reikėj prisriktuoc žiemai. Prisperka iš rudenio žibalo, ba raikėj in lempų, žibino fanarais, lempu, liktarniu, o kap užpusto, tai nenuveisi miestan… Žiemon vyrai prisnešį žagarų rišo šluotas, taisė grėblius, vijo pancus, moteros tai verpė, audė, mezgė. Mūs ūkis Navasodėn buvo brolio, alia prasgėrė, tai valdza paėmė ir už tai dau mamai emeritūrų, o jam nieko nedavė.
Nor buvo visur skurdas, brokau daug ko, bagi šaimynos dzidelės visur. Vyrai rišo beržines šluotas. Žibalo prisneši an rudenio, ba paskui pripusto, užpusto kelius ir takus. Skurdas, kol invedė elektrų. O jau tadu visiem prašviesėjo. Ir namuose, ir laukuose langviau su techniku.
Papasakojo Juozas Grigutis
Užrašė Genutė Pakutkienė, punskas.pl