Mūs Navasodės kaimi buvo an kalnelio kapinynukas. Vadzinom Delnickų kapinynėlis. An Delnickų kolonijos miškelis, pušynėlis. Vaikai būdami tynajus lakstėm, tai da pamenu medzinius kryžalius an to kalnuko. Tynajus Delnickų močutė da palaidota ir daugis vaikų, ba prieš karų užponavoj kokia tai liga, minėj lyg šilcinė, maliarija, nevalia buvo mirusių vežc in Sainus, kad kitų neužkrėsc. Pasakoj, kad vynioj paklodėn ir iškasį duobį tep laidoj, būdavo, kad ir be kunigo. Buvo ir vienų rusų palaidojį tynajus, alia po kari isivežė. Man tai iš tų namų kilus Stefanija Delnickų pasakoj, ji už Santaro žanota Ramoniškėn. Tai pasakojo, kad iš viso kaimo ir da kitų vežė ca vaikus ir kavoj.
Už mano pomiecies, tai niekas an tų kapukų nei žiebė kokių žvakutių, nei kas ėj žūrėc, lankyc. Nebuvo da tadu tokios mados kap dabar, kad prikrauna cielų kapų, o paskui raikia surinkc, išnešc, išvežc. Komercijai tai pelnas, o tam žmogu tai kiba malda, poteras gerau, alia kožnas dėl akių stengias savų kapus kad gražau atboc ir papuošc.
O kas seniau turėj pinigo? Žūrėj, kad duonai būt. Man da močutė pasakoj, kad palei galvų, ne pakojin, pasodzina kokį medzį, kad būt žanklas, o tep tai alyvų, bezų instrigdo, ba kryžalis medžinis – supuvė, nuvirto, ir nėr žanklo, o medzis tai ilgai gali augc.
Dabar kožnas ainam, lankom kapus. Mano tėvelis mirė 1966 metais. Da buvo tadu žvakutės baltos iš parafino, tai perlauža pusiau, instrigdo žamėn, žiebia. Kryžalis medžinis. Kap maino, pamynklus padaro, tai graborus suranka kryžalius, alia nežinau, kur deda. Gerai, kad Pūnski sudegina, bagi pašvencytas, nevalia valkioc. Dabar pamynklus ir mirusiem, ir gyviem stato iš granito, o buvo mada iš grisiko, alia kici pamaino gerasniu. Dasidėjom kunigu Maceku dėl pamynklo Smalėnuose, ba mano tynajus parapija gimta.
Iš mūs Navasodės kaimo tai Čepuliai turėj majontkėlį, o tep kici tai biedni. Kap jiej išvažau in Lietuvų, tai valdza nusavino. Mirė tėvas jų, paskui sūnus. O Čepulienį dalaikė Eglinėj giminės, alia kap susirgo, tai gydės Suvalkuose ir ligoninėj numirė, tai tynai, tan miešti, ir pakavoj.
Daug kur buvo, kad ne vienan grabi šaimyna. Mano tėvas tepgi Sainuose, turėj dzvi žmonas, kap liko našliu, tai žanijos antru sykiu, palaidotas su pyrmu. O sasuoj Pūnski dalaikė tėvo antrų žmonų, o mano mamų. Tynajus kap numirė, tai ir palaidota Pūnski.
Lapkrico 1 dzien būna linksmiau, suvažuoja giminės, lankom kapus, o antro Uždūšinės – tai an naujo kapinyno Griškų koplyčoj būna Mišos, tai ir mes meldzamės sykiu su kunigu ir giminėm.
Papasakojo Juozas Grigutis
Užrašė Genutė Pakutkienė, punskas.pl