Praeita savaitė buvo labai pranašiška. Kelias dienas iš eilės ankstyvo ryto spinduliai visomis jėgomis stengėsi prasibrauti pro tirštą rūką. Vos galėjai pamatyti už kelių dešimčių metrų lėtai krutančio beržo šakas. Ką jau kalbėti apie pakalne besivejantį kelią, kurio galo nebuvo galima akimis sugauti. Pabaliai buvo pabalę, o ir baloje nesimaudė pašėlę rudeniniai antukai. Buvo keista. Iš tiesų buvo keista matyti rūke skęstantį pasaulį. Ir kas galėjo žinoti, kad gamta kažką jaučia, nori ką nors pranešti, bet mes per kvaili, kad ją galėtume suprasti. Dabar reikia mokslo, studijų, tarptautinių žinių, kad mes, paprasti žmonės, mokėtume ją skaityti. Bent jau pagrindus turėti, o juos turint išmintingai leisti į pasaulį.
Praeitą savaitę skaitomi straipsniai daugiausia buvo susiję su rūkymu, rūkoriais, tabaku. Kur tik neatsiversi, ten nerūkau ir neleidžiu kitiems rūkyti, esu įsitikinęs, kad dūmas mūsų didžiausias priešas, 10 įsakymų rūkoriams (labai įdomūs įsakymai. Vienas iš jų skamba taip: Iš dviejų blogybių pasirink mažesnę, rūkyk pypkę ar cigarus. Rūkant papirosus, susidaro nauji cheminiai junginiai. Rūkyk cigaretes su filtrais arba pridėk į mundštuką vatos, tada mažiau nikotino pateks į plaučius (vienas iš senesnių „Aušros“ numerių) ir t. t. O jeigu pats žmogus nepriklausai dūmą traukiantiems, taip imi ir paskaitai. Įdomu yra tai, kad patys rūkoriai nenori tokių straipsnių skaityti. O šiems labiausiai reikėtų kalti į galvą, kad rūkymo įprotis neveda prie nieko gero. Argi jie to nežino? Žino ir kuo puikiausiai žino, bet normalu, kad sunku pažiūrėti tiesai į akis. Ne kartą teko girdėti, kad va, buvo sveikuolis, o pirmas kojas pakratė arba anus rūkė kap kaminas, o visus pragyveno. Čia sukasi užburtas ratas. Įsitikinimai, nesuvokimas, valios trūkumas. (Keista… Praeitą savaitę rašiau apie alkoholio vartojimą, dabar apie rūkymą…)
Po kelių dienų televiziją užpuolė vaizdo reportažai apie šalies laukiančią katastrofą. Vienur skęsime, kitur kalnai virs ant galvų arba medžių žaluma mus užmirš, išnyks augmenija, užaks gražiausi vandens telkiniai. Pranašystės skambėjo lyg senuose geografijos vadovėliuose arba matytuose apokaliptiniuose filmuose. Ir ši informacija nebuvo juokinga, tačiau širdis džiaugėsi, lyg norėdama pasakyti: Pagaliau, pagaliau apie tai garsiau šnekama! Ar ne mes patys kalti dėl artėjančios katastrofos? Ar ne mūsų vartotojiškas ir neatsakingas gyvenimas veda prie nelaimės, į kurią vedamės savo vaikus? Būtent! Sakome, kad rūpinamės vaikais, norime jiems geriausio ar trokštame užtikrinti saugią ateitį. Užtikriname visa tai leisdami per kaminus baisiausias šiukšles, nerūšiuodami atliekų, judėdami tik mašinomis, augindami dešimtis ir šimtus galvijų (taip, taip, gerai čia parašyta)? Alio, kelkimės!
Galiausiai akis pasiekė žinia apie Lietuvoje legalizuotus vaistus, kurių sudėtyje yra kanapių. Pagaliau Lietuvoje įgyvendintas istorinis sprendimas. Deja, Lenkijai teks palaukti, bet ją pasiekusi žinia iš Rytų yra labai naudinga. Šia tema nelengva diskutuoti, tačiau galima pasakyti, kad žengtas labai didelis žingsnis pirmyn.
Trys faktai, trys skirtingi, nepalyginami ir labai diskutuotini rūkai. Visi jie, kildami į viršų, nešasi tik vieną klausimą – kas bus toliau?
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl