Nors kankino šiemet karštis, rudeniui atėjus orai staiga atvėso. Pagalvojus apie besiartinančią žiemą užlieja neapsakomas vasaros ilgesys. Gaila kaitrių, nors ir alinančių, dienų. Norėtųsi, kad vasara nesibaigtų, kad nuolatos būtų šilta.
Įsirudenėjus seiniškiai ir meteliškiai vėl susitiko. Vieną saulėtą šeštadienį, spalio 13-ąją, dalis Seinų ir Metelių bendruomenės, tęsdami bendrą projektą „Čia gyvename – čia bendrai veikiame“, dalyvavo molio glazūravimo užsiėmimuose, lankė Rudaminos senąsias kapines, susitiko su žolininke, aplankė Donato Mazurkevičiaus „Jotvingių kiemą“ Kybartų kaime.
Rudaminoje pradėta nuo muziejaus lankymo (kas dar nebuvęs). Vėliau kelias valandas grupėmis glazūruoti molio darbeliai, kurie buvo atlikti anksčiau, džiūvo ir laukė savo autorių. Žolininkė Viliūtė Garbenčienė įdomiai pasakojo apie pačios auginamus vaistinius augalus, žolelių veikimą. Ji augina žoleles Karužų kaime, kur ir gyvena. Tinkamu laiku jas surenka, išdžiovina, supakuoja, žolelių nemaišydama, ir parduoda. Kelias įsidėmėjau. Pelynai ne vien žmogaus skrandžiui, kepenims padeda, bet ir nuo pelių gina, jei namuose padėti. Džiovintos slyvos – jei viduriai užkietėję. Nuo slogos imbieras padeda. Žolininkė vaišino skania arbata su imbieru ir savų bitelių medumi. Patarė rytais atsikėlus gerti daug vandens. Daugiau informacijos galima rasti https://www.facebook.com/viliuteszolynai/.
Rudaminos kapinėse daug senų antkapių: knygnešio Kazlausko, vargonininko Andziulio, kunigų Vincento Prapuolenio, Jono Giedraičio, Jurgio Zieniaus, Pranciškaus Adomaičio, Motiejaus Brazausko, Antano Astrausko, Jono Mockaus ir kt.
Čia labai gerbiamas vienas iš vyskupų. Labai lietuvybei nusipelnęs Seinų sufraganas Augustinas Polikarpas Marcijauskas, kuris Rudaminos klebonu buvo nuo 1813 m., vėliau tapo vyskupu ir 1925 m. Rudaminoje įsteigė Seinų mažąją seminariją. Valdydamas Seinų vyskupiją, ruošė kaimo vaikus į Seinų kunigų seminariją. Palaidotas 1827 m. spalio 19 d. Rudaminos bažnyčios šventoriuje. Pasimeldėme už šį lietuvių dvasininką kaip sykis jo mirties metinių dieną.
Apsilankius Kybartų kaimelyje žavėjo aplinkinė gamta, nematyto didumo kaštonai. Mielai leido jų pasirinkti Donato mama Danutė Mazurkevičienė. Ji papasakojo apie sodybos atsiradimą, savo šaknis Paliūnuose, kurie šiuo metu vos už 2 km. Pasakojo, kaip jos mama su broliu Baliūnu susišaukdavo. Vienas išeina ant kalnelio vienoje sienos pusėje, kitas – kitoje, ir kai susimato, tuojau brolis atplaukia luoteliu Galadusiu, paima sesutę ir irkluoja gimtinės link. Kol neuždarė „geležinės sienos“, Danutei tekdavo retkarčiais gimtinėje paviešėti. Paskui juos jungė laiškai. Ilgesys, neapsakoma meilė gimtam kraštui buvo perduoti vaikams.
Danutė pavedžiojo ir parodė sūnaus surinktus eksponatus. Daugiausia čia girnų akmenų. Vyresnieji apžiūrinėdami jaunesniesiems aiškino, kaip veikė girnos, koks sunkus darbas buvęs grūdų malimas, kam buvo reikalingas titnagas (jei girnapusė išlieta cemento formoje, ant jos viršaus tirpintas sugrūstas titnagas, kad nesusitrintų cementinis paviršius malant grūdus). Dar daug kitų įdomių eksponatų čia sukaupta.
Donato nesutikome, bet apie jį buvome anksčiau girdėję ir kai kuriuos faktus priminė jo mama. Donatas Mazurkevičius Lietuvai atgavus nepriklausomybę baigė mokslus ir tapo kareiviu. Jis visada domėjosi istorija, neakivaizdžiai ją studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Dirba Kauno įgulos karininkų ramovės viršininku. Nuo mažens daug skaitė ir žavėjosi jotvingių narsa, pats turi užsispyrimo, tėvelio išmokytas jodinėja ant arklio. Pats Kybartų kaimelyje įkūrė akmenų muziejų, kurį pavadino „Jotvingių kiemu“.
2010 m. atliko Vytauto Didžiojo vaidmenį istorinėje vietoje (laukuose ties Griunvaldu) inscenizuotame Žalgirio mūšyje. Vilkėjo sunkius šarvus, turėjo kalaviją. Su tariamu pusbroliu Jogaila (Lenkijos karaliumi) laimėjo kovą su kryžiuočiais. Tai jam buvo didis išgyvenimas, išlikęs atminty visam laikui. Donato pirmas mokytojas buvo a. a. tėvelis. Jis sovietmečiu nuvežė sūnų į Perloją. Ten paminkle Vytautui Didžiajam perskaitė: „Vytautai Didysis, Tu būsi gyvas mūsų širdyse, kol bus gyvas nors vienas lietuvis.“
Labai įdomu buvo pažinti šiuos ypatingus žmones, jų siekius, planus.
Per pietus projekto dalyviai Danutės sūnaus Donato statytoje pavėsinėje vaišinosi pačių susivežtomis vaišėmis. Skambėjo bendra daina, juokas. Netrūko saulės ir humoro. Diena neprailgo. Atsisveikinus abiejų bendruomenių atstovai savais autobusiukais patraukė namolio, kupini gražių įspūdžių, įdomių akimirkų, naujų pažinčių.
Ši išvyka buvo viena iš paskutinių. Priminsiu, kad šiemet Metelių bendruomenė su Seinų „Lietuvių namais“ įgyvendina bendrą projektą „Čia gyvename – čia bendrai veikiame“ pagal programą Interreg V-A Lietuva–Polska, iš dalies finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo. Dar suplanuoti du susitikimai: spalio 26 d. 18 val. Seinų „Lietuvių namuose“ ir lapkričio 18 d. 12 val. Meteliuose.
Planuojama teikti bendrą projektą ir kitais metais. Žadama palaikyti užmegztus ryšius. Tai gražu ir reikalinga. Dėkojame. Belieka palinkėti sėkmės.
G. Pakutkienė, punskas.pl